(1115.2) 101:9.1 Nė vieno išpažįstamo religijos apeiškimo negalima laikyti autentišku, jeigu jis nepripažįsta etinio įsipareigojimo pareigos reikalavimų, kuriuos sukūrė ir puoselėjo ankstesnė evoliucinė religija. Apreiškimas neišvengiamai plečia evoliucinės religijos etinį horizontą ir tuo pačiu metu ir būtinai išplečia visų ankstesniųjų apreiškimų moralinius įsipareigojimus.

(1115.3) 101:9.2 Kada jūs drįstate kritikuoti žmogaus primityvią religiją (arba primityviojo žmogaus religiją), tada jūs turėtumėte prisiminti, jog spręsti apie tokius laukinius ir įvertinti jų religinį patyrimą turėtumėte sutinkamai su jų apsišvietimu ir sąžinės būsena. Nedarykite tokios klaidos ir nespręskite apie kitų religiją, remdamiesi savo žinių ir tiesos standartais.

(1115.4) 101:9.3 Tikroji religija yra sielos viduje tas išaukštintas ir gilus įsitikinimas, kuris žmogų įtikinėja, kad jis klystų netikėdamas tomis morontinėmis realybėmis, kurios sudaro jo aukščiausiąsias etines ir moralines sampratas, jo aukščiausiąjį aiškinimą apie gyvenimo didžiausias vertybes ir visatos giliausias realybes. Ir tokia religija yra tiesiog tas patyrimas, kuris sukuria intelektualų atsidavimą dvasinės sąmonės aukščiausiems postūmiams.

(1115.5) 101:9.4 Grožio siekis yra religijos dalis tiktai tiek, kiek jis yra etiškas, ir tik tokiu laipsniu, kokiu jis turtina moralės sampratą. Menas yra religinis tiktai tada, kada susilieja su tikslu, kuris yra kilęs iš aukščiausiosios dvasinės motyvacijos.

(1115.6) 101:9.5 Civilizuoto žmogaus apšviesta dvasinė sąmonė yra ne tiek susijusi su kokiu nors konkrečiu intelektualiu tikėjimu ar kokiu nors konkrečiu gyvenimo būdu, kiek su tuo, jog atrastų gyvenimo tiesą, gerą ir teisingą metodą, kaip reaguoti į amžinai pasikartojančias mirtingojo egzistencijos situacijas. Morali sąmonė yra tiktai pavadinimas, taikomas tam, jog žmogus pripažintų ir suvoktų tas etines ir atsirandančias morontines vertybes, kurių žmogui laikytis diena iš dienos valdant ir kontroliuojant savo elgesį reikalauja pareiga.

(1115.7) 101:9.6 Nors ir pripažįstant tai, jog religija yra netobula, bet yra bent jau du praktiniai jos prigimties ir veikimo pasireiškimai:

(1115.8) 101:9.7 1. Religijos dvasinis akstinas ir filosofinis spaudimas turi polinkį versti žmogų nukreipti moralinių vertybių įvertinimą tiesiai išorėn į savo bičiulių reikalus—religijos etinė reakcija.

(1115.9) 101:9.8 2. Religija žmogiškajam protui sukuria dieviškosios tikrovės sudvasintą sąmonę, besiremiančią ankstesnėmis moralinių vertybių sampratomis, ir dėka įtikėjimo kilusią iš ankstesniųjų moralinių vertybių sampratų ir suderintą su ant jų užklotomis naujomis dvasinių vertybių sampratomis. Šituo religija tampa mirtingojo reikalų cenzoriumi, tam tikra pašlovinto moralinio pasitikėjimo kitais ir tikėjimo tikrove, laiko išplėstomis realybėmis ir patvaresnėmis amžinybės realybėmis, forma.

(1116.1) 101:9.9 Įtikėjimas tampa jungtimi tarp moralios sąmonės ir dvasinės sampratos apie ilgalaikę tikrovę. Religija žmogui tampa tuo keliu, kuriuo jis išsiveržia iš laikino ir gamtinio pasaulio materialių apribojimų į amžinojo ir dvasinio pasaulio dieviškąsias realybes išgelbėjimo metodo dėka ir šituo išgelbėjimo metodu, progresine morontine transformacija.