(1105.5) 101:2.1 Religijos faktą sudaro protingų ir vidutinių žmogiškųjų būtybių vien tiktai religinis patyrimas. Ir tiktai šita prasme religiją galima laikyti moksline ar net psichologine. Įrodymas, jog apreiškimas yra apreiškimas yra pats tas žmogiškojo patyrimo faktas: tas faktas, jog apreiškimas iš tikrųjų sintezuoja akivaizdžiai skirtingus gamtos mokslus ir religijos teologiją į nuoseklią ir loginę visatos filosofiją, tiek mokslo, tiek religijos suderintą ir vientisą paaiškinimą, tokiu būdu sukurdamas proto harmoniją ir dvasios pasitenkinimą, kuris žmogiškajame patyrime atsako į tuos klausimus, kuriuos kelia mirtingojo protas, trokštantis žinoti, kaip Begalinysis įgyvendina savuosius norus ir planus materijoje, su protais, ir dvasios atžvilgiu.

(1106.1) 101:2.2 Argumentavimas yra mokslo metodas; įtikėjimas yra religijos metodas; logika yra tas metodas, kurį mėgina taikyti filosofija. Apreiškimas kompensuoja tai, kad nėra morontinio požiūrio, suteikdamas metodą tam, jog būtų pasiekta vienybė suvokiant tikrovę ir materijos ir dvasios ryšius proto meditavimo dėka. Ir tikrasis apreiškimas niekada mokslo nepaverčia nenatūraliu, religijos nepadaro neprotinga, arba filosofijos neparodo nelogiška.

(1106.2) 101:2.3 Argumentavimas, remiantis mokslo tyrinėjimais, gali vesti atgal per gamtą prie Pirmosios Priežasties, bet reikalingas religinis įtikėjimas tam, kad mokslo Pirmoji Priežastis būtų transformuota į išgelbėjimo Dievą; ir tokio įtikėjimo, tokios dvasinės įžvalgos, patvirtinimui toliau reikalingas apreiškimas.

(1106.3) 101:2.4 Tikėjimui į Dievą, kuris skatina žmogiškąjį išlikimą, yra dvi pagrindinės priežastys:

(1106.4) 101:2.5 1. Žmogiškasis patyrimas, asmeninis įsitikinimas, kokiu nors būdu užregistruota viltis ir pasitikėjimas kitu, kuriuos sukelia viduje gyvenantis Minties Derintojas.

(1106.5) 101:2.6 2. Tiesos apreiškimas, nesvarbu, ar jis būtų perteikiamas asmeniniu Tiesos Dvasios tarnavimu, dieviškųjų Sūnų save padovanojančiu įsikūnijimu pasaulyje, arba užrašyto žodžio apreiškimu.

(1106.6) 101:2.7 Mokslas užbaigia priežastingumo ieškojimą hipoteze apie Pirmąją Priežastį. Religija savo įtikėjimo skrydžio nesustabdo tol, kol nebūna tikra dėl išgelbėjimo Dievo. Niuansus pastebinčio mokslo studijos logiškai daro prielaidą apie kažkokio Absoliuto realybę ir egzistavimą. Religija be išlygų tiki, kad egzistuoja ir yra realus toks Dievas, kuris puoselėja asmenybės išlikimą. Ko metafizikai padaryti nepavyksta iš viso ir ko iš dalies nepavyksta padaryti net filosofijai, tą padaro apreiškimas; tai yra, patvirtina, kad šita mokslo Pirmoji Priežastis ir religijos išgelbėjimo Dievas yra viena ir ta pati Dievybė.

(1106.7) 101:2.8 Argumentai yra mokslo įrodymas, įtikėjimas yra religijos įrodymas, logika yra filosofijos įrodymas, bet apreiškimą patvirtina tiktai žmogiškasis patyrimas. Mokslas suteikia žinių; religija suteikia laimę; filosofija suteikia vienybę; apreiškimas patvirtina šito trivienio požiūrio į visuotinę tikrovę patirtinę harmoniją.

(1106.8) 101:2.9 Apmąstymai apie gamtą gali tiktai apreikšti kažkokį gamtos Dievą, judėjimo Dievą. Gamtoje yra tiktai materija, judėjimas, ir animacija—gyvybė. Materija plius energija, esant tam tikroms sąlygoms, pasireiškia gyvomis formomis, bet tuo metu, kai natūrali gyvybė tokiu būdu yra santykinai nenutrūkstanti kaip reiškinys, tai ji yra visiškai laikina individams. Gamta nesuteikia pagrindo logiškam tikėjimui į žmogaus asmenybės išlikimą. Tas religingas žmogus, kuris Dievą suranda gamtoje, jau ir iš pradžių tą patį asmenį Dievą yra suradęs savo paties sieloje.

(1106.9) 101:2.10 Įtikėjimas apreiškia Dievą sieloje. Apreiškimas, morontinės įžvalgos pakaitalas evoliuciniame pasaulyje, įgalina žmogų pamatyti tą patį Dievą gamtoje, kurį įtikėjimas demonstruoja sieloje. Tokiu būdu iš tiesų apreiškimas sėkmingai nutiesia tiltą tarp to, kas yra materialus, ir to, kas yra dvasinis, net tarp tvarinio ir Kūrėjo, tarp žmogaus ir Dievo.

(1107.1) 101:2.11 Gamtos apmąstymas iš tikrųjų logiškai nurodo, jog yra protingas vadovavimas, net gyva priežiūra, bet nė menkiausiu patenkinamu būdu jis neapreiškia asmenio Dievo. Iš kitos pusės, gamta neatskleidžia nieko tokio, kas trukdytų į visatą žvelgti kaip į religijos Dievo rankdarbį. Dievo negalima surasti vien tiktai gamtos dėka, bet žmogui, jį suradusiam kitokiu būdu, gamtos studijavimas tampa visiškai suderinamu su aukštesniu ir dvasingesniu visatos aiškinimu.

(1107.2) 101:2.12 Apreiškimas kaip epochinis reiškinys yra periodiškas; kaip asmeninis žmogiškasis patyrimas jis yra nepertraukiamas. Dieviškumas mirtingojo asmenybėje veikia kaip Tėvo padovanotas Derintojas, kaip Sūnaus Tiesos Dvasia, ir kaip Visatos Dvasios Šventoji Dvasia, tuo tarpu šitie trys viršmirtingieji padovanojimai yra suvienyti žmogiškojoje patirtinėje evoliucijoje kaip Aukščiausiojo tarnavimas.

(1107.3) 101:2.13 Tikroji religija yra įžvalga į tikrovę, moralios sąmonės įtikėjimo vaikas, o ne vien tiktai intelektualus kilimas į bet kokią dogmatinių doktrinų sankaupą. Tikrąją religiją sudaro tas patyrimas, jog “pati Dvasia liudija su mūsų dvasia, jog mes esame Dievo vaikai.” Religiją sudaro ne teologiniai tvirtinimai, bet dvasinė įžvalga ir sielos tikėjimo išaukštinimas.

(1107.4) 101:2.14 Jūsų giliausia prigimtis—dieviškasis Derintojas—sukelia jūsų viduje alkį ir troškulį teisumui, tvirtą troškimą dieviškojo tobulumo. Religija yra įtikėjimo veiksmas suvokiant šitą vidinį poreikį dieviškajam pasiekimui; ir tokiu būdu atsiranda tas sielos tikėjimas ir tikrumas, kuriuos jūs imate sąmoningai suvokti kaip išgelbėjimo kelią, kaip asmenybės ir visų tų vertybių, kurias jūs pradėjote vertinti kaip tikras ir geras, išlikimo metodą.

(1107.5) 101:2.15 Religijos suvokimas niekada nepriklausė, ir niekada nepriklausys, nuo didžiulio išsimokymo ar protingos logikos. Ji yra dvasinė įžvalga, ir būtent dėl šitos priežasties kai kurie pasaulio didžiausi religijos mokytojai, net ir pranašai, kartais turėdavo taip mažai išminties apie šį pasaulį. Religinis įtikėjimas yra vienodai prieinamas mokytiems ir nemokytiems.

(1107.6) 101:2.16 Religija visą laiką turi būti sau kritikas ir teisėjas; jos niekada negalima stebėti, tuo labiau suprasti, iš išorės. Vienintelę jūsų garantiją dėl asmenio Dievo sudaro jūsų pačių įžvalga, susijusi su jūsų tikėjimu į dvasinius dalykus, ir jūsų patyrimas su dvasiniais dalykais. Visiems jūsų bičiuliams, kurie turėjo panašų patyrimą, joks argumentas apie Dievo asmenybę ar realybę nereikalingas, tuo tarpu visiems kitiems žmonėms, kurie nėra tiek tikri dėl Dievo, nė vienas iš įmanomų argumentų niekada nebus iki galo įtikinantis.

(1107.7) 101:2.17 Psichologija iš tiesų gali mėginti nagrinėti religinių reakcijų į visuomeninę aplinką reiškinius, bet ji niekada neturės vilties įsikverbti į tikruosius ir vidinius religijos motyvus ir poveikius. Tiktai teologija, įtikėjimo sritis ir apreiškimo metodas, gali pateikti gamtos ir religinio patyrimo turinio tam tikrą išmintingą paaiškinimą.