(1374.1) 124:6.1 Jėzus, dabar pasiekęs brandos slenkstį ir oficialiai užbaigęs sinagogos mokyklas, buvo parengtas tam, jog kartu su tėvais vyktų į Jeruzalę, kad su jais dalyvautų savo pirmosios Perėjimo šventės iškilmėse. Šiais metais Perėjimo šventė pasitaikė šeštadienį, balandžio 9-ąją, 7 m. po Kr. gim. Didžiulė kompanija (103) išvykti į Jeruzalę iš Nazareto susiruošė ankstyvą pirmadienio rytą, balandžio 4-ąją. Jie keliavo į pietus link Samarijos, bet pasiekę Jezrylą, pasuko į rytus, apėję aplink Gilbojos kalną, pateko į Jordano slėnį, kad išvengtų keliavimo per Samariją. Juozapui ir jo šeimai būtų patikę vykti žemyn per Samariją pro Jokūbo šulinį ir Betelį, bet kadangi žydai nemėgo turėti reikalų su samariečiais, tai jie nusprendė keliauti drauge su savo kaimynais per Jordano slėnį.
(1374.2) 124:6.2 Arkelajas, kurio taip bijojo, buvo nuverstas, ir jiems nedaug ko reikėjo bijoti dėl to, kad Jėzų pasiėmė į Jeruzalę. Buvo praėję dvylika metų nuo tada, kada pirmasis Erodas stengėsi Betliejaus kūdikį sunaikinti, ir dabar niekas nebūtų ir pagalvojęs ano atvejo susieti su šituo nežinomu vaikinu iš Nazareto.
(1374.3) 124:6.3 Iki to meto, kada jie pasiekė Jezrylo sankirtą, ir jiems keliaujant toliau, labai greitai, kairėje pusėje, jie praėjo pro senovinį Šunemo kaimą, ir Jėzus vėl išgirdo pasakojimą apie viso Izraelio gražiausią merginą, kuri kažkada ten gyveno, ir apie Elišos stebuklus, kuriuos jis padarė ten. Keliaujant per Jezrylo slėnį, Jėzaus tėvai papasakojo apie Ahabo ir Jezebelo darbus ir apie Jehu žygdarbius. Einant aplink Gilbojos kalną, jie daug kalbėjo apie Saulių, kuris nusižudė ant šitų kalno šlaitų, apie karalių Dovydą, ir apie įvykius, susijusius su šita istorine vieta.
(1374.4) 124:6.4 Kada jie apkeliavo Gilbojos kalno pagrindą, tada piligrimai dešinėje galėjo matyti graikų miestą Skaitopolį. Į marmurinius statinius jie žvelgė iš tolo, bet prie šito pagoniškojo miesto neprisiartino, kad nesusiteptų tiek, jog nebegalėtų dalyvauti artėjančiose iškilmingose ir šventose Perėjimo šventės ceremonijose Jeruzalėje. Marija negalėjo suprasti, kodėl nei Juozapas, nei Jėzus nesikalbėjo apie Skaitopolį. Ji nieko nežinojo apie jų nesutarimą praėjusiais metais, kadangi šito epizodo jie niekada nebuvo jai atskleidę.
(1374.5) 124:6.5 Dabar kelias vedė tiesiai žemyn į tropinį Jordano slėnį, ir netrukus prieš Jėzaus nustebusį žvilgsnį atsivėrė išsilenkusi ir visą laiką besiranganti Jordano upė su savo spindinčiais ir raibuliuojančiais vandenimis, tekanti žemyn link Mirties jūros. Savo viršutinius drabužius jie nusirengė, kada šituo tropiniu slėniu keliavo tolyn į pietus, gėrėdamiesi puikiais javų laukais ir gražiais oleandrais su jų rožiniais žiedais, tuo tarpu masyvią sniego kepurę užsidėjęs Hermono kalnas dunksojo toli į šiaurę, didingai iš aukšto žvelgdamas į šitą istorinį slėnį. Šiek tiek daugiau kaip po trijų valandų kelionės nuo to meto, kada jie buvo prieš Skaitopolį, jie priėjo burbuliuojantį šaltinį, ir čia apsistojo nakčiai, lauke, po žvaigždžių nušviestais dangumis.
(1374.6) 124:6.6 Per antrąją savo kelionės dieną jie praėjo pro tą vietą, kur Jaboko upė, iš rytų, įteka į Jordano upę, ir žvelgdami į rytus palei šitą slėnį, jie pasakojo apie Gideono laikus, kada midianitai užplūdo šitą regioną, kad šią žemę užimtų. Kelionės antrajai dienai baigiantis, jie sustojo netoli aukščiausio kalno, iškilusio virš Jordano slėnio, Sartabo kalno, pagrindo; jo viršūnėje buvo Aleksandrijos tvirtovė, kur Erodas buvo įkalinęs vieną iš savo žmonų ir palaidojęs savo du pasmaugtus sūnus.
(1375.1) 124:6.7 Trečiąją dieną jie keliavo per du kaimus, kuriuos buvo neseniai pastatęs Erodas, ir pastebėjo jų labiau išvystytą architektūrą ir gražius palmių sodus. Prieš naktį jie pasiekė Jerichą, kur pasiliko iki ryto. Tą vakarą Juozapas, Marija, ir Jėzus vieną su puse mylios nuėjo iki tos vietos, kur kažkada stovėjo senovės Jerichas, kur, remiantis žydų padavimu, savo žymius žygdarbius buvo atlikęs Jošua, kurio garbei ir buvo pavadintas Jėzus.
(1375.2) 124:6.8 Iki ketvirtosios ir paskutiniosios kelionės dienos kelias virto nenutrūkstama piligrimų procesija. Dabar jie pradėjo kilti į kalvas, vedančias į Jeruzalę. Artinantis prie viršūnės, jie per Jordano upę galėjo žvelgti į kalnus, esančius toli už jo, o pietuose aprėpti Mirties jūros aptingusius vandenis. Maždaug pusiaukelėje iki Jeruzalės, Jėzus pirmą kartą išvydo Alyvų Kalną (tą regioną, kuris tiek daug turės tapti jo vėlesniojo gyvenimo dalimi), ir Juozapas jam paaiškino, jog Šventasis Miestas įsikūręs kaip tik už šitos kalno keteros, ir vaikinuko širdis pašėlusiai daužėsi, apimta džiaugsmingo laukimo, jog netrukus išvys savo dangiškojo Tėvo miestą ir namus.
(1375.3) 124:6.9 Ant Alyvų Kalno rytinių šlaitų pailsėti jie stabtelėjo mažyčiame kaimelyje, vadinamame Betane. Svetingi kaimiečiai ateidavo tam, kad patarnautų piligrimams, ir atsitiko taip, kad Juozapas ir jo šeima sustojo netoli namo, kuriame gyveno kažkoks Simonas, kuris turėjo tris vaikus maždaug Jėzaus amžiaus—Mariją, Mortą, ir Lozorių. Jie pakvietė Nazareto šeimą į vidų atsipūsti, ir tarp šių dviejų šeimų užsimezgė draugystė visam gyvenimui. Po šito daug kartų per savo kupiną įvykių gyvenimą Jėzus buvo apsistojęs šituose namuose.
(1375.4) 124:6.10 Jie skubinosi pirmyn, neužilgo stovėjo ant Alyvų Kalno stataus skardžio, ir Jėzus pirmą kartą (savo atmintyje) matė Šventąjį Miestą, pretenzingus rūmus, ir įkvepiančią savojo Tėvo šventyklą. Niekada daugiau savo gyvenime Jėzus iš tikrųjų nebepatyrė tokio grynai žmogiškojo virpulio, kuris šituo kartu jį taip iki pat gelmių pavergė, kada šitą balandžio popietę jis stovėjo ant Alyvų Kalno, sugerdamas savo pirmąjį Jeruzalės vaizdą. Ir po kelerių metų, šitoje pačioje vietoje jis stovės ir apverks šitą miestą, kuris netrukus turėjo atstumti dar vieną pranašą, paskutinįjį ir didingiausią iš dangiškųjų jos mokytojų.
(1375.5) 124:6.11 Bet jie nuskubėjo tolyn į Jeruzalę. Buvo ketvirtadienio popietė. Pasiekę miestą, jie ėjo pro šventyklą, ir niekada anksčiau Jėzus nebuvo matęs žmogiškųjų būtybių tokios gausybės. Jis giliai mąstė apie tai, kaip šitie žydai buvo susirinkę iš tolimiausiųjų žinomo pasaulio kampelių.
(1375.6) 124:6.12 Netrukus jie pasiekė tą vietą, kuri iš anksto buvo paruošta jiems gyventi Perėjimo savaitės metu, turtingo Marijos giminaičio namus, giminaičio, kuris, iš Zakarijo, šį tą buvo sužinojęs tiek apie Jono, tiek apie Jėzaus ankstesniąją istoriją. Kitą dieną, skirtą pasiruošimui, jie rengėsi deramoms Perėjimo Sabato iškilmėms.
(1375.7) 124:6.13 Nors visa Jeruzalė ir buvo sujudusi, besiruošdama Perėjimo šventei, bet Juozapas surado laiko ir tam, jog sūnų pavedžiotų ir aprodytų jam akademiją, kur anksčiau buvo susitarta, kad savo mokslus jis tęs po dvejų metų, kai tiktai bus reikalaujamo penkiolikos metų amžiaus. Juozapas iš tikrųjų buvo suglumęs, matydamas, kaip mažai Jėzus domėjosi visais šitais rūpestingai sumanytais planais.
(1375.8) 124:6.14 Jėzų giliai paveikė šventykla ir visos susijusios apeigos ir kitokia veikla. Pirmą kartą nuo to laiko, kai jam buvo ketveri metai, jis buvo tiek nugrimzdęs į savo paties apmąstymus, kad daug neklausinėjo. Tačiau, jis iš tiesų savo tėvui pateikė kelis trikdančius klausimus (kaip jis tą buvo daręs ir ankstesnėmis progomis), kaip antai, kodėl dangiškasis Tėvas reikalauja, jog būtų paskerstas toks didžiulis kiekis nekaltų ir bejėgių gyvūnų. Ir iš vaikino veido išraiškos tėvas suprato, kad jo atsakymai ir mėginimai paaiškinti jo giliai mąstančio ir aštriai protaujančio sūnaus nepatenkino.
(1376.1) 124:6.15 Perėjimo Sabato išvakarėse, kylantis dvasinio apšvietimo potvynis nusirito per Jėzaus mirtingąjį protą ir užpildė jo žmogiškąją širdį, iki pat kraštų užliedamas kupinu meilės gailesčiu dvasiškai akloms ir moraliai neišmanančioms minioms, susirinkusioms švęsti senovinės Perėjimo šventės paminėjimo. Tai buvo viena iš nepaprasčiausių dienų, kokią Dievo Sūnus praleido būdamas materialiame kūne; ir tą naktį, pirmą kartą žemiškosios misijos metu, jam pasirodė paskirtasis žinianešys iš Salvingtono, pasiųstas Emanuelio, kuris pasakė: “Toji valanda atėjo. Laikas tau pradėti tarnauti savojo Tėvo reikalui.”
(1376.2) 124:6.16 Ir taip, net ir prieš tai, kai sunkios Nazareto šeimos pareigos užgulė jaunus jo pečius, dabar atvyko dangiškasis žinianešys tam, jog primintų šitam vaikinui, dar nevisiškai sulaukusiam trylikos metų, kad atėjo toji valanda, kada turi būti atnaujinti įsipareigojimai visatai. Tai buvo pirmasis veiksmas iš ilgos įvykių sekos, kuri galiausiai kulminaciją pasiekė tada, kada buvo užbaigtas Sūnaus savęs padovanojimas Urantijoje ir iš naujo uždėtas “visatos valdymas ant jo žmogiškųjų-dieviškųjų pečių.”
(1376.3) 124:6.17 Laikui einant, įsikūnijimo paslaptis tapo, visiems mums, vis labiau ir labiau nesuvokiama. Vargu ar mes galėjome suvokti, jog šitas Nazareto vaikinas yra viso Nebadono sukūrėjas. Mes ir dabar nesuprantame, kaip šito paties Sūnaus Kūrėjo dvasia ir jo Rojaus Tėvo dvasia yra susietos su žmonių sielomis. Einant laikui, mes galėjome matyti, kad jo žmogiškasis protas vis labiau ėmė suvokti tai, jog, nors savo gyvenimą jis ir gyvena materialiame kūne, bet dvasioje ant jo pečių laikosi atsakomybė už visatą.
(1376.4) 124:6.18 Šitaip baigiasi Nazareto berniuko etapas, ir prasideda pasakojimas apie paauglį jaunuolį—vis didesniu laipsniu sąmoningai suvokiantį dieviškąjį žmogų—kuris dabar pradeda mąstyti apie savąjį kelią pasaulyje, kada savo besiplečiantį gyvenimo tikslą stengiasi sujungti su tėvų troškimais ir savo įsipareigojimais šeimai ir to meto ir amžiaus visuomenei.