(961.2) 87:4.1 Vėlių baimė buvo viso pasaulio religijos šaltinis; ir per amžius daugelis genčių laikėsi senojo tikėjimo į vieną vėlių klasę. Jos mokė, kad žmogų lydi sėkmė tada, kada vėlė yra patenkinta, o nesėkmė lydi tada, kada vėlė būna supykusi.

(961.3) 87:4.2 Vėlių baimės kultui plečiantis, atsirado aukštesniojo tipo dvasių pripažinimas, dvasių, kurios nebuvo konkrečiai tapatinamos su kokiu nors atskiru žmogumi. Tai buvo aukščiausios ir pašlovintos dvasios, kurios į priekį buvo pažengusios toliau už vėlių pasaulio sferas ir pasiekusios dvasių pasaulio aukštesniuosius lygius.

(961.4) 87:4.3 Samprata apie dviejų rūšių dvasines vėles lėtai, bet užtikrintai vystėsi visame pasaulyje. Šitam naujam dualiam spiritizmui nereikėjo plisti iš genties į gentį; jis iškilo savarankiškai visame pasaulyje. Idėjos jėga, veikdama besivystantį evoliucinį protą, remiasi ne savo realumu ar racionalumu, bet vietoje šito savo vaizdingumu ir tuo, kad ją galima visuotiniu mastu greitai ir paprastai pritaikyti.

(961.5) 87:4.4 Dar vėliau žmogaus vaizduotė ėmė įsivaizduoti tiek geras, tiek blogas dvasias; kai kurios vėlės niekada neišsivystė iki gerų dvasių lygio. Ankstyvasis vėlių baimės monospiritizmas palaipsniui vystėsi į dualų spiritizmą, į naują sampratą apie žemiškųjų reikalų nematomą valdymą. Pagaliau sėkmė ir nesėkmė buvo pavaizduojamos tokios, kurios turi savo atitinkamus kontrolierius. Ir iš šitų dviejų klasių, toji grupė, kuri atneša nesėkmę, buvo tikima, jog yra aktyvesnė ir gausesnė.

(961.6) 87:4.5 Kada galų gale doktrina apie geras ir blogas dvasias subrendo, tada ji tapo plačiausiai paplitusi ir labiausiai išsilaikiusi iš visų religinių tikėjimų. Šitas dualizmas buvo didžiulis religinis-filosofinis žengimas į priekį, nes jis įgalino žmogų paaiškinti tiek sėkmę, tiek nesėkmę, tuo pačiu metu tikint į viršmirtingas būtybes, kurių elgesys iki tam tikro laipsnio buvo nuoseklus. Dvasias buvo galima paaiškinti kaip esančias geras arba blogas; nebuvo manoma, kad jos yra vien tiktai temperamentinės būtybės, kokiomis buvo suvokiamos pačių primityviausiųjų religijų ankstyvosios monospiritizmo vėlės. Pagaliau žmogus galėjo suvokti tokias viršmirtingas jėgas, kurių elgesys buvo nuoseklus, ir tai buvo vienas svarbiausių tiesos atradimų per visą religijos evoliucijos istoriją ir žmogiškosios filosofijos vystymąsi.

(961.7) 87:4.6 Tačiau, evoliucinė religija sumokėjo siaubingą kainą už dualistinio spiritizmo sampratą. Žmogaus ankstyvoji filosofija dvasios pastovumą sugebėjo suderinti su žemiškosios dalios vingiais tiktai postuluodama dviejų rūšių dvasias, vienos dvasios buvo geros, o kitos dvasios buvo blogos. Ir nors šitas tikėjimas iš tiesų leido žmogui atsitiktinius pasikeitimus suderinti su samprata apie nesikeičiančias viršmirtingas jėgas, bet nuo to laiko šita doktrina religininkams visą laiką apsunkino kosminės vienovės suvokimą. Apskritai evoliucinės religijos dievams buvo priešpastatomos tamsos jėgos.

(962.1) 87:4.7 Visa tai yra tragedija dėl to, jog, kada šitos idėjos ėmė atsirasti žmogaus primityviame prote, tada visame pasaulyje iš tikrųjų nebuvo jokių blogų arba neharmoningų dvasių. Tokia apgailėtina padėtis susidarė tiktai po Kaligastijos maišto ir išsilaikė tiktai iki Pentakosto. Gėrio ir blogio kaip kosminių lygiaverčių dalykų samprata yra, net ir dvidešimtajame amžiuje, labai gyvybinga žmogiškojoje filosofijoje; didžioji dauguma pasaulio religijų vis dar tebenešioja atsirandančių vėlių kultų seniai praėjusių dienų kultūrinį apgamą.