(946.8) 85:4.1 Žmonija garbino žemę, orą, vandenį, ir ugnį. Primityviosios rasės giliai gerbė šaltinius ir garbino upes. Net ir dabar Mongolijoje klesti įtakingas upės kultas. Krikštas tapo religiniu ritualu Babilone, o graikai praktikavo kasmetinį ritualinį maudymąsi. Senovės žmonėms buvo lengva įsivaizduoti, jog dvasios gyvena kunkuliuojančiuose šaltiniuose, trykštančiuose fontanuose, tekančiose upėse, ir siautėjančiose liūtyse. Šitiems naiviems protams judantys vandenys darė stiprų įspūdį, sukeldami tikėjimą, kad vanduo atgimsta dvasios ir viršgamtinės jėgos dėka. Kartais skęstančiam žmogui nebūdavo laiku suteikiama pagalba, pabijojus įžeisti kokį nors upės dievą.

(947.1) 85:4.2 Įvairiais amžiais įvairias tautas kaip religiniai akstinai veikė daugelis dalykų ir gausybė įvykių. Vaivorykštę dar tebegarbina daugelis Indijos kalnuose gyvenančių tautų. Tiek Indijoje, tiek Afrikoje manoma, jog vaivorykštė yra gigantiška dangiškoji gyvatė. Hebrajai ir krikščionys ją laiko “vilčių lanku.” Lygiai taip pat, poveikiai, kurie yra laikomi gerais vienoje pasaulio dalyje, gali būti laikomi blogais kituose regionuose. Rytų vėjas yra dievas Pietų Amerikoje, nes jis atneša lietų; Indijoje jis yra velnias, nes jis atneša dulkes ir sukelia sausrą. Senovės beduinai tikėjo, kad smėlio viesulus sukelia gamtos dvasia, ir net Mozės laikais tikėjimas į gamtos dvasias buvo pakankamai stiprus, kad hebrajų teologijoje užtikrintų jų išsilaikymą ugnies, vandens, ir oro angelais.

(947.2) 85:4.3 Debesų, lietaus, ir krušos bijodavo ir juos garbino daugybė genčių ir didelė dalis ankstyvųjų gamtos kultų. Audros su griaustiniu ir žaibu ankstyvajam žmogui keldavo milžinišką baimingą pagarbą. Šitie stichijos neramumai jį veikė tiek, kad griaustinį jis laikė supykusio dievo balsu. Ugnies garbinimas ir žaibo baimė buvo tarpusavyje susiję, ir buvo išplitę daugelyje ankstyvųjų grupių.

(947.3) 85:4.4 Baimės persmelktas primityviųjų mirtingųjų protas ugnį sumaišė su magija. Tas, kuris yra atsidavęs magijos valiai, savo magiškų formuluočių praktikoje ryškiai prisimins vieną teigiamą atsitiktinį rezultatą, tuo tarpu jis abejingai užmiršta dvi dešimtis neigiamų rezultatų, visiškų nesėkmių. Ugnies garbinimas aukščiausiąją viršūnę pasiekė Persijoje, kur jis išsilaikė ilgai. Kai kurios gentys ugnį garbino kaip pačią dievybę; kitos ją garbino kaip savo garbinamų dievybių išvalančios ir išgryninančios dvasios liepsnojantį simbolį. Nekaltos merginos buvo įpareigojamos stebėti šventą ugnį, ir dvidešimtajame amžiuje žvakės tebedega kaip daugelio religinių ritualų dalis.