(924.4) 83:4.1 Vedybų ritualas atsirado dėl to, kad vedybos iš pradžių buvo bendruomenės reikalas, ne vien tiktai dviejų individų apsisprendimo kulminacija. Vedybiniai ryšiai buvo grupės rūpestis, o taip pat ir asmeninė funkcija.

(924.5) 83:4.2 Magija, ritualai, ir ceremonijos senovės žmones supo visą gyvenimą, ir vedybos nebuvo išimtis. Kada civilizacija vystėsi, kada į vedybas buvo pradėta žiūrėti rimčiau, tada vedybiniai ritualai tapdavo vis pretenzingesni. Iš pradžių vedybos buvo nuosavybės interesus išreiškiantis faktorius, net kaip tas yra ir šiandien, ir dėl to buvo reikalingas juridinis ritualas, tuo tarpu kiek įmanoma platesnis viešumas buvo reikalingas dėl vėliau gimsiančių vaikų. Primityvusis žmogus neturėjo dokumentų; todėl vedybinį ritualą turėjo matyti daug asmenų.

(924.6) 83:4.3 Iš pradžių vedybų ritualas buvo panašesnis į sužadėtuves ir jį sudarė tiktai viešas paskelbimas dėl ketinimo gyventi kartu; vėliau jį sudarė formalus pavalgymas drauge. Kai kuriose gentyse tėvai tiesiog nuvesdavo savo dukrą pas vyrą; kitais atvejais vienintelė ceremonija buvo oficialus pasikeitimas dovanomis, po kurio nuotakos tėvas ją perduodavo jaunikiui. O daugelyje Levanto tautų buvo paprotys apsieiti be visų tokių formalumų, ir vedybos prasidėdavo lytiniais santykiais. Raudonasis žmogus buvo pirmasis, kuris išvystė labiau pakylėtas vedybų ceremonijas.

(924.7) 83:4.4 Buvo labai bijomasi neturėti vaikų, o kadangi nevaisingumas buvo priskiriamas dvasių intrigoms, tai siekimas užtikrinti vaisingumą taip pat atvedė į vedybų susiejimą su tam tikrais magiškais ar religiniais ritualais. Ir šitose pastangose tam, kad būtų užtikrintos laimingos ir vaisingos vedybos, būdavo panaudojama daug kerų; net būdavo tariamasi su astrologais tam, kad būtų nustatytos susitariančiųjų šalių gimimo žvaigždės. Vienu metu turtingų žmonių vedybose įprastas atributas buvo žmonių aukojimai.

(925.1) 83:4.5 Būdavo ieškoma laimingų dienų, palankiausiai būdavo vertinamas ketvirtadienis, o tos vedybos, kurios būdavo švenčiamos esant mėnulio pilnačiai, buvo manoma, jog turi būti ypač sėkmingos. Daugelio Artimųjų Rytų tautų paprotys buvo mėtyti grūdus į jaunavedžius; tai buvo magiškas ritualas, kuris, buvo tikimasi, užtikrina vaisingumą. Kai kurios Rytų tautos šiam tikslui vartodavo ryžius.

(925.2) 83:4.6 Visada buvo manoma, jog priešinantis vėlėms ir blogoms dvasioms geriausios priemonės yra ugnis ir vanduo; todėl paprastai per vestuves būdavo altoriaus ugnis ir uždegtos žvakės, o taip pat buvo šlakstoma ir šventu krikšto vandeniu. Ilgą laiką buvo įprasta nustatyti klaidingą vestuvių dieną, o tada šitą įvykį netikėtai atidėti dėl to, kad vėlės ir dvasios būtų suklaidintos.

(925.3) 83:4.7 Jaunavedžių erzinimas ir išdaigų krėtimas per medaus mėnesį visa tai yra reliktai iš tų tolimosios praeities laikų, kada buvo manoma, jog geriausia dvasių akivaizdoje atrodyti vargšu ir prislėgtu tam, kad nebūtų sukeltas jų pavydas. Nuotakos nuometas yra reliktas iš anų laikų, kada buvo manoma, jog būtina slėpti nuotaką taip, kad vėlės negalėtų jos atpažinti, o taip pat slėpti ir jos grožį nuo šiaip jau pavydžių dvasių žvilgsnio. Nuotakos kojos neturėjo paliesti žemės prieš pat ceremoniją. Net ir dvidešimtajame amžiuje tebėra įprasta pagal krikščioniškus papročius patiesti kilimus nuo vestuvinio ekipažo iki bažnyčios altoriaus.

(925.4) 83:4.8 Viena iš seniausių vedybinių ritualų formų buvo šventiko suteikiamas palaiminimas vestuviniam guoliui, kad būtų užtikrintas šios sąjungos vaisingumas; šitai buvo daroma likus daug laiko iki to, kada atsirado pirmosios oficialios vedybinės ceremonijos. Per šitą vedybinių papročių evoliucijos laikotarpį į vestuves atėję svečiai turėdavo naktį pereti per tą vietą, kur buvo miegama, tokiu būdu tapdami teisėtais liudininkais, jog vedybos yra iki galo įvykusios.

(925.5) 83:4.9 Atsitiktinumo elementas, jog nežiūrint visų ikivedybinių išbandymų, kai kurios santuokos būdavo nenusisekusios, primityvų žmogų vertė ieškoti garantijų, kurios jį apsaugotų nuo nepavykusių vedybų; jį atvedė į tai, kad jis ėmė ieškoti žynių ir magijos pagalbos. Ir šitoks judėjimas aukščiausiąjį tašką pasiekė tada, kada buvo pradėta tuoktis betarpiškai dabartinėje bažnyčioje. Bet ilgą laiką santuoka apskritai buvo suvokiama kaip susitariančiųjų pusių tėvų—vėliau pačių porų—sprendimai; tuo tarpu per paskutiniuosius penkis šimtus metų bažnyčia ir valstybė pasiėmė sau teisę ir dabar drįsta be įgaliojimų priimti sprendimus dėl santuokos.