(900.3) 81:1.1 Maždaug trisdešimt penkis tūkstančius metų laikmečiu po Adomo, civilizacijos lopšys buvo pietvakarių Azijoje, nusidriekęs nuo Nilo slėnio į rytus ir šiek tiek į šiaurę skersai šiaurinės Arabijos, per Mesopotamiją ir tolyn į Turkestaną. Ir toje teritorijoje civilizacijos sukūrimui lemiamas faktorius buvo klimatas.
(900.4) 81:1.2 Būtent didieji klimato ir geologiniai pasikeitimai šiaurės Afrikoje ir vakarų Azijoje ir užbaigė Adomitų ankstyvuosius migravimus, užtverdami jiems kelią į Europą išsiplėtusia Viduržemio jūra ir migracijos srovę nukreipdami šiaurės ir rytų kryptimis į Turkestaną. Iki to laiko, kada šitie sausumos iškilimai ir su tuo susiję klimato pasikeitimai baigėsi, maždaug 15.000 m. pr. Kr., civilizacija buvo patekusi į pasaulinio masto aklavietę, išskyrus anditų kultūrinį fermentavimąsi ir biologinius rezervus, kuriems kelią į rytus vis dar buvo užtvėrę kalnai Azijoje, o į vakarus judėti trukdė vis besiplečiantys miškai Europoje.
(900.5) 81:1.3 Klimato evoliucija dabar netrukus turi užbaigti tai, ko padaryti nepavyko visoms kitoms pastangoms, tai yra, priversti Euroazijos žmogų atsisakyti medžioklės dėl pažangesnių užsiėmimų gyvulininkyste ir žemdirbyste. Evoliucija gali būti lėta, bet ji yra nepaprastai efektyvi.
(900.6) 81:1.4 Kadangi ankstyvieji žemdirbiai taip visur panaudodavo vergus, tai į fermerį anksčiau iš aukšto žiūrėjo tiek medžiotojas, tiek piemuo. Per amžius buvo manoma, kad žemę dirbti yra žema; iš čia kilo ir toji mintis, kad žemę dirbti yra prakeikimas, tuo tarpu tai yra didingiausias iš visų palaiminimų. Net Kaino ir Abelio dienomis ganyklinės gyvybės aukos buvo vertinamos labiau už žemdirbystės aukas.
(900.7) 81:1.5 Žmogus paprastai iš medžiotojo išsivystydavo į žemdirbį, pereidamas per piemens erą, tas taip pat tiko ir anditams, bet dažniau klimatinės būtinybės evoliucinis spaudimas priversdavo ištisas gentis iš medžiotojų pereiti tiesiai į sėkmingai dirbančius žemdirbius. Bet šitas tiesioginio perėjimo nuo medžioklės prie žemdirbystės reiškinys buvo tiktai tuose regionuose, kur buvo didžiulio laipsnio rasinis susimaišymas su violetinės rasės palikuonimis.
(901.1) 81:1.6 Evoliucinės tautos (ypač kinai) anksti išmoko sėti sėklas ir auginti javus, pastebėję, kaip dygsta sėklos, kada jos atsitiktinai sudrėkdavo, arba kurios būdavo padedamos į kapus kaip maistas mirusiesiems. Bet per visą pietvakarių Aziją, palei derlingų upių vagas ir greta esančias lygumas, anditai įgyvendino pagerintus žemdirbystės metodus, paveldėtus iš savo protėvių, kurie žemdirbystę ir sodininkystę buvo pavertę savo pagrindiniu užsiėmimu tarp antrojo sodo ribų.
(901.2) 81:1.7 Per tūkstančius metų Adomo palikuonys augino kviečius ir miežius, kaip jų auginimas buvo patobulintas Sode, visose kalnų vietovėse iki pat šiaurinės Mesopotamijos sienos. Čia Adomo ir Adomsono palikuonys susitikdavo, prekiaudavo, ir bendraudavo vieni su kitais.
(901.3) 81:1.8 Būtent dėl šitų priverstinių gyvenimo sąlygų pasikeitimų ir atsirado tokia didžiulė žmogiškosios rasės proporcija, kuri savo dietoje vartojo tiek augalinį, tiek gyvulinį maistą. O kviečių, ryžių, ir daržovių dietos suderinimas su ganomų gyvulių mėsa reiškė didžiulį žingsnį į priekį stiprinant šitų senųjų tautų sveikatą ir gyvybingumą.