(893.3) 80:5.1 Šiaurinės Europos gentis nuolat pastiprindavo ir pagerindavo nuolatinė migrantų srovė iš Mesopotamijos per Turkestano-pietinės Rusijos regionus, ir kada anditų raitelių paskutinės bangos nusirito per Europą, tada žmonių, turinčių anditų kraujo, tame regione jau buvo daugiau negu jų buvo galima surasti visame likusiame pasaulyje.

(893.4) 80:5.2 Tris tūkstančius metų šiaurės anditų karinė būstinė buvo Danijoje. Iš šito centrinio taško viena po kitos kildavo užkariavimų bangos, kurios vis mažiau turėjo anditų ir vis daugiau baltųjų, kadangi praeinantys amžiai paliudijo užkariautojų iš Mesopotamijos galutinį susiliejimą su nukariautomis tautomis.

(893.5) 80:5.3 Nors mėlynąjį žmogų buvo absorbavę šiaurėje ir galiausiai jis nusileido baltiesiems raiteliams, kurie įsiskverbė į pietus, bet maišytos baltosios rasės besiveržiančios gentys susidūrė su kromanjoniečių atkakliu ir ilgalaikiu pasipriešinimu, vis tik aukštesnis intelektas ir visą laiką augantys biologiniai rezervai įgalino juos išnaikinti senesniąją rasę.

(893.6) 80:5.4 Lemiamos kovos tarp baltojo žmogaus ir mėlynojo žmogaus vyko Somos upės slėnyje. Čia mėlynosios rasės geriausias žiedas aršiai priešinosi į pietus judantiems anditams, ir daugiau negu penkis šimtus metų šitie kromanjoniečiai savo teritorijas gynė sėkmingai, kol nusileido baltųjų įsiveržėlių labiau išvystytai karinei strategijai. Toras, šiaurinių armijų vadas, pasiekęs pergalę baigiamajame mūšyje prie Somos upės, tapo šiaurinių baltųjų genčių didvyriu, o vėliau kai kurios iš jų garbino jį kaip kažkokį dievą.

(893.7) 80:5.5 Mėlynojo žmogaus stipriausi atramos taškai, kurie išsilaikė ilgiausia, buvo pietinėje Prancūzijoje, bet paskutinysis didžiulis karinis pasipriešinimas buvo nuslopintas palei Somos upę. Vėlesnis užkariavimas tęsėsi skverbiantis prekybai, gyventojų skaičiaus išplitimu palei upes, ir nuolatinėmis vedybomis su labiau išsivysčiusiais atstovais, kartu negailestingai naikinant menkesniuosius.

(893.8) 80:5.6 Kada anditų genties senolių taryba priimdavo nuosprendį, sakantį, kad menkesnis belaisvis yra netinkamas, tada iškilmingo ritualo metu jį atiduodavo šamanams žyniams, kurie jį palydėdavo iki upės ir atlikdavo ritualą, įvedantį į “laimingą pomirtinį gyvenimą”—paskandindavo. Šitokiu būdu baltieji įsiveržėliai į Europą išnaikino visas sutiktas tautas, kurių negalėjo greitai asimiliuoti į savąsias gretas, ir šitokiu būdu iš tikrųjų mėlynasis žmogus priėjo prie pabaigos— ir greitai.

(893.9) 80:5.7 Kromanjonietis mėlynasis žmogus biologinį pagrindą suteikė šiuolaikinėms Europos rasėms, bet jis išliko tiktai toks, kaip jį asimiliavo jo gimtųjų žemių vėlesni ir energingesni užkariautojai. Mėlynieji palikuonys suteikė daug sveikų bruožų ir daug fizinio gyvybingumo Europos baltosioms rasėms, bet mišrių Europos tautų humoras ir vaizduotė kilo iš anditų. Šita anditų-mėlynųjų sąjunga, iš kurios atsirado šiaurinės baltosios rasės, nedelsiant sukėlė anditų civilizacijos nuosmukį, laikino pobūdžio uždelsimą. Galų gale, šitų šiaurinių barbarų paslėptas pranašumas pasireiškė ir aukščiausią tašką pasiekė šiandieninėje Europos civilizacijoje.

(894.1) 80:5.8 Iki 5.000 m. pr. Kr. besivystančios baltosios rasės viešpatavo visoje šiaurės Europoje, įskaitant šiaurinę Vokietiją, šiaurinę Prancūziją, ir Britų salas. Centrinę Europą kažkurį laiką valdė mėlynasis žmogus ir apskritaveidžiai Andonitai. Pastarieji daugiausia gyveno Dunojaus slėnyje ir anditai jų niekada iki galo neišstūmė.