(861.1) 77:5.1 Pavaizdavę antrinių tarpinių būtybių protėvių pirmtakus noditus, šitame pasakojime dabar aptarsime jų protėvių Adominę pusę, nes antriniai tarpiniai tvariniai taip pat yra Adomsono, violetinės rasės Urantijoje pirmagimio, anūkai.

(861.2) 77:5.2 Adomsonas buvo toje Adomo ir Ievos vaikų grupėje, kuri nusprendė pasilikti žemėje su savo tėvu ir motina. Šitas vyriausiasis Adomo sūnus iš Vano ir Amadono buvo dažnai girdėjęs pasakojimą apie jų namus aukštumose šiaurėje, ir kažkiek laiko praėjus po antrojo sodo įkūrimo, jis pasiryžo surasti šitą savo jaunystės svajonių žemę.

(861.3) 77:5.3 Šiuo metu Adomsonui buvo 120 metų, ir jis buvo pirmojo sodo grynosios linijos trisdešimt dviejų vaikų tėvas. Jis norėjo pasilikti su savo tėvais ir padėti jiems įkurti antrąjį sodą, bet jį labai smarkiai nuliūdino tai, kad jis prarado savo partnerę ir jų vaikus, kurie visi nusprendė vykti į Edentiją kartu su kitais Adominiais vaikais, kurie visi apsisprendė tapti Pačių Aukštųjų globotiniais.

(861.4) 77:5.4 Adomsonas nenorėjo apleisti savo tėvų Urantijoje, jis nebuvo linkęs bėgti nuo sunkumų arba pavojų, bet bendravimas antrajame sode toli gražu jo nepatenkino. Jis įnešė didžiulį indėlį į pradinės gynybinės ir statybinės veiklos išvystymą, bet nusprendė išvykti į šiaurę, kada tik pasitaikys pirmoji proga. Ir nors jo atsisveikinimas buvo iš esmės malonus, bet Adomas ir Ieva labai sielojosi netekdami savo vyriausiojo sūnaus, kuris vyko į svetimą ir priešišką pasaulį, ir jie baiminosi, kad jis niekada nebesugrįš.

(861.5) 77:5.5 Dvidešimt septynių pasekėjų būrys kartu su Adomsonu išvyko į šiaurę ieškoti šitų žmonių iš jo vaikystės fantazijų. Šiek tiek daugiau negu po trejų metų Adomsono komanda iš tikrųjų surado savo kelionės objektą, o tarp šitų žmonių jis surado nuostabią ir gražią moterį, dvidešimties metų amžiaus, kuri tvirtino esanti Princo personalo paskutinioji grynosios linijos palikuonė. Šita moteris, Rata, sakė, kad jos visi protėviai buvo Princo puolusio personalo dviejų narių palikuonys. Ji buvo paskutinioji iš savo rasės neturinti gyvų brolių ar seserų. Ji buvo beveik nusprendusi nesituokti, buvo beveik apsisprendusi numirti be palikuonių, bet savo širdį atidavė didingajam Adomsonui. Ir kada ji išgirdo pasakojimą apie Edeną, kaip iš tikrųjų išsipildė Vano ir Amadono pranašavimai, ir kada ji klausėsi pasakojimo apie Sodo pražangą, tada ją apėmė vienintelė mintis—ištekėti už Adomo šito sūnaus ir paveldėtojo. Ir netrukus šita pati mintis kilo ir Adomsonui. Šiek tiek daugiau kaip po trijų mėnesių jie susituokė.

(861.6) 77:5.6 Adomsonas ir Rata turėjo šeimą iš šešiasdešimt septynių vaikų. Jie suteikė kilmę pasaulio vadovybės didžiajai linijai, bet jie padarė kažką ir daugiau. Vertėtų prisiminti, jog šitos abi būtybės iš tikrųjų buvo viršžmogiškos. Kas ketvirtas jiems gimęs vaikas buvo unikalios kategorijos. Dažnai ji buvo nematoma. Tokio dalyko niekada nėra buvę pasaulio istorijoje. Rata buvo smarkiai sunerimusi—net prietaringa—bet Adomsonas gerai žinojo apie pirminių tarpinių būtybių egzistavimą, ir jis priėjo išvados, jog kažkas panašaus vystosi ir jo akivaizdoje. Kada gimė antrasis keistai besielgiantis palikuonis, tada jis nusprendė juos suporuoti, kadangi vienas iš jų buvo vyriškosios lyties, kitas moteriškosios lyties, ir tai yra antrinės kategorijos tarpinių būtybių kilmė. Per vieno šimto metų laikotarpį, prieš pasibaigiant šitam reiškiniui, jų gimė beveik du tūkstančiai.

(862.1) 77:5.7 Adomsonas gyveno 396 metus. Daug kartų jis sugrįždavo aplankyti tėvo ir motinos. Kas septyneri metai jis ir Rata vykdavo į pietus, į antrąjį sodą, ir tuo metu tarpinės būtybės informuodavo jį apie jo tautos gyvenimą. Adomsono gyvenimo metu jie atliko didžiulę tarnystę kurdami naują ir nepriklausomą pasaulio centrą tiesai ir teisumui.

(862.2) 77:5.8 Tokiu būdu Adomsonas ir Rata savo dispozicijoje turėjo šitą nuostabių pagalbininkų korpusą, kuris su jais dirbo per visą jų ilgą gyvenimą padėdami jiems propaguoti išvystytą tiesą ir skleisti dvasinio, intelektualaus, ir fizinio gyvenimo aukštesnius standartus. Ir šių pastangų pasekmių stengiantis pagerinti pasaulį niekada iki galo neužtemdė vėlesnis regresas.

(862.3) 77:5.9 Adomsonitai aukštą kultūrą išlaikė beveik septynis tūkstančius metų nuo Adomsono ir Ratos laikų. Vėliau jie susimaišė su kaimyniniais noditais ir Andonitais ir taip pat buvo įtraukti tarp “galingųjų senovės žmonių.” Ir kai kurie to amžiaus pasiekimai išliko, kad taptų nematoma dalimi to kultūros potencialo, kuris vėliau pražydo Europos civilizacijoje.

(862.4) 77:5.10 Šitas civilizacijos centras buvo išsidėstęs regione į rytus nuo Kaspijos jūros pietinės dalies, arti Kopetdago. Netoli į šiaurę Turkestano kalnų papėdėje yra liekanų to, kas kažkada buvo violetinės rasės adomsonitų būstinė. Šitose aukštumų vietovėse, išsidėsčiusiose siauroje ir senovinėje derlingoje juostoje, esančioje Kopeto kalnų virtinės žemesnėse papėdėse, įvairiais periodais pakaitomis iškilo keturios skirtingos kultūros, kurias atitinkamai puoselėjo Adomsono palikuonių keturios skirtingos grupės. Antroji iš šitų grupių migravo į vakarus, į Graikiją ir į Viduržemio jūros salas. Adomsono palikuonių likučiai migravo į šiaurę ir į vakarus, kad įeitų į Europą su paskutiniosios anditų bangos susimaišiusiais palikuonimis, atėjusiais iš Mesopotamijos, ir jie taip pat yra įvardijami tarp anditų arijų įsiveržėlių į Indiją.