Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 76 Dokumentas. Antrasis Sodas > 3. Gyvenimas Mesopotamijoje >

3. Gyvenimas Mesopotamijoje

(849.4) 76:3.1 Laikui einant antrajame sode, pražangos pasekmės tapo vis akivaizdesnės, Adomas ir Ieva labai ilgėjosi savo buvusių grožio ir ramybės namų, o taip pat ir savo vaikų, kurie buvo išgabenti į Edentiją. Iš tikrųjų buvo skaudu stebėti šitą nuostabią porą, pažemintą iki šios sferos įprasto materialaus kūno statuso; bet savo pažemintame statuse jie elgėsi kilniai ir tvirtai.

(849.5) 76:3.2 Adomas išmintingai daugiausia laiko praleisdavo mokydamas savo vaikus ir jų draugus pilietinio administravimo, švietimo metodų, ir religinio atsidavimo. Jeigu ne šita toli siekianti įžvalga, tai po jo mirties būtų prasidėjęs chaosas. Iš tikrųjų, Adomo mirtis jo tautos gyvenime mažai ką pakeitė. Bet likus daug laiko iki Adomo ir Ievos mirties, jie pastebėjo, kad jų vaikai ir pasekėjai palaipsniui išmoko užmiršti savo šlovės dienas Edene. Ir didžiajai daugumai jų pasekėjų buvo daug geriau, kad Edeno žavesį jie iš tikrųjų užmiršo; šitaip nebuvo panašu, kad jiems teks patirti per didelį nepasitenkinimą dėl savo mažiau palankios aplinkos.

(849.6) 76:3.3 Adomitų pilietiniai valdovai pagal giminystės liniją buvo kilę iš pirmojo sodo sūnų. Adomo pirmasis sūnus, Adomsonas (Adomas iš Adomo), įkūrė violetinės rasės antrinį centrą į šiaurę nuo antrojo Edeno. Adomo antrasis sūnus, Ievasonas, tapo puikiu lyderiu ir administratoriumi; jis buvo savo tėvo didysis pagalbininkas. Ievasonas gyveno ne tiek ilgai, kiek Adomas, o jo vyriausiasis sūnus, Jansadas, tapo Adomo perėmėju kaip Adomitų genčių vadas.

(849.7) 76:3.4 Religiniai valdovai, arba dvasininkija, prasideda nuo Seto, vyriausiojo iš išlikusių gyvų Adomo ir Ievos sūnų, gimusių antrajame sode. Jis gimė praėjus vienam šimtui dvidešimt devyneriems metams po Adomo atvykimo į Urantiją. Setas visiškai pasinėrė į tokį darbą, kad keltų savo tėvo pasekėjų dvasinį statusą, tapo naujojo šventikų sluoksnio vadovu antrajame sode. Jo sūnus, Enosas, sukūrė naują garbinimo formą, o jo anūkas, Kenanas, sukūrė užsienio misionierių tarnybą aplinkinėms gentims, artimoms ir tolimoms.

(850.1) 76:3.5 Setitų dvasininkija buvo tripusės pakraipos, apėmusi religiją, sveikatą, ir švietimą. Šitos kategorijos dvasininkai buvo mokomi atlikti religines apeigas, tarnauti gydytojais ir sanitarijos inspektoriais, ir būti mokytojais sodo mokyklose.

(850.2) 76:3.6 Adomo karavanas iš pirmojo sodo į šitą žemę tarp upių buvo atsivežęs šimtų augalų ir javų rūšių sėklų ir svogūnėlių; jie taip pat buvo atginę didžiules kaimenes ir po nedidelį skaičių gyvūnų iš visų prijaukintų rūšių. Dėl šito jie turėjo didžiulį pranašumą prieš aplinkines gentis. Jie naudojosi didele dalimi privalumų iš aukštesniosios pirminio Sodo kultūros.

(850.3) 76:3.7 Iki pat išvykimo iš pirmojo sodo, Adomas ir jo šeima visą laiką maitinosi vaisiais, grūdais, ir riešutais. Pakeliui į Mesopotamiją jie pirmą kartą valgė maistingų žolių ir daržovių. Antrajame sode neužilgo buvo pradėta valgyti mėsą, bet mėsa niekada netapo Adomo ir Ievos reguliarios mitybos dalimi. Taip pat nei Adomsonas, nei Ievasonas, nei kiti pirmojo sodo pirmosios kartos vaikai mėsos valgyti nepradėjo.

(850.4) 76:3.8 Adomitai aplinkines tautas labai smarkiai pralenkė savo kultūriniais pasiekimais ir intelektualiu išsivystymu. Jie sukūrė trečiąją abėcėlę ir kitokiais būdais klojo pamatus didelei daliai to, kas buvo meno, mokslo, ir literatūros pirmtakas. Čia, žemėse tarp Tigrio ir Eufrato, jie išlaikė rašymo, metalo apdirbimo, keramikos, ir audimo menus ir sukūrė tokį architektūros tipą, kuris nebuvo pranoktas per tūkstančius metų.

(850.5) 76:3.9 Violetinių tautų šeimos gyvenimas, pagal tuos laikus, buvo idealus. Vaikai turėjo lankyti mokymo kursus žemdirbystės, amatų, ir gyvulių auginimo srityse arba kitokiu atveju buvo lavinami tam, kad atliktų trigubą setitų pareigą; būti dvasininku, gydytoju, ir mokytoju.

(850.6) 76:3.10 Ir kada galvojate apie setitų dvasininkiją, nepainiokite šitų didžiadvasių ir kilnių sveikatos ir religijos mokytojų, tų tikrųjų švietėjų, su vėlesniųjų genčių ir aplinkinių nacijų žemagarbiais ir komerciniais šventikų sluoksniais. Jų religinės sampratos apie Dievybę ir visatą buvo išvystytos ir daugiau ar mažiau tikslios, jų sveikatos nuostatos, jų laikmečiui, buvo nuostabios, ir jų švietimo metodų nuo to laiko niekas niekada nepranoko.