(715.8) 63:6.1 Andoniniam pasklidimui plečiantis, klanų kultūrinis ir dvasinis statusas regresavo per beveik dešimt tūkstančių metų iki tų dienų, kada gyveno Onagaras, kuris ėmėsi vadovauti šitoms gentims, užtikrino tarp jų taiką, ir pirmą kartą, visus juos vedė į “Gyvybės Suteikėjo žmonėms ir gyvuliams” garbinimą.

(716.1) 63:6.2 Andono filosofija buvo labai paini; jis vos išvengė to, kad netaptų ugnies garbintoju dėl didžiulio pasitenkinimo, kurį pajuto atsitiktinai atradęs ugnį. Tačiau, protas jį nukreipė nuo savojo atradimo prie saulės, kaip aukštesnio ir daugiau baimingos pagarbos keliančio karščio ir šviesos šaltinio, bet ji buvo perdaug toli, ir todėl jis netapo saulės garbintoju.

(716.2) 63:6.3 Andonitai anksti išsiugdė stichijos—griaustinio, žaibo, lietaus, sniego, krušos, ir ledo—baimę. Bet tomis tolimomis dienomis alkis būdavo nuolat atsinaujinantis akstinas, ir kadangi jie didžiąja dalimi maitinosi gyvūnais, tai galų gale jie sukūrė gyvūnų garbinimo formą. Andonui, didesnieji maistiniai gyvūnai buvo kūrybinės galios ir stiprinančios jėgos simboliai. Kartas nuo karto tapdavo papročiu šituos įvairius didesnius gyvūnus laikyti garbinimo objektais. Tuo metu, kada madingas būdavo konkretus gyvūnas, tada jo primityvūs kontūrai būdavo piešiami ant urvų sienų, o vėliau, nuolat vystantis menui, toks gyvulinis dievas būdavo išraižomas įvairiuose ornamentuose.

(716.3) 63:6.4 Andoniniai žmonės labai anksti suformavo įprotį nevalgyti genties garbinamo gyvūno mėsos. Netrukus, tam, kad tinkamiau būtų paveiktas jaunimo protas, jie sukūrė garbinimo ritualą, kuris būdavo atliekamas aplink vieno iš šitų garbinamų gyvulių kūną; o dar vėliau, šitas primityvus vaidinimas išsivystė į jų palikuonių labiau pakylėtą aukojimo ritualą. Ir tai yra aukojimo, kaip garbinimo dalies, kilmė. Šitą idėją Mozė išvystė hebrajų ritualuose, ir, iš principo, Apaštalas Paulius išsaugojo ją kaip doktriną apie atpirkimą už nuodėmę “kraujo praliejimo dėka.”

(716.4) 63:6.5 Tai, jog šitų primityviųjų žmonių gyvenime pats svarbiausias dalykas buvo maistas, parodo malda, kurios šituos paprastus žmones mokė Onagaras, jų didysis mokytojas. O šita malda buvo tokia:

(716.5) 63:6.6 “O Gyvybės Įkvėpėjau, duok mums šią dieną mūsų kasdienio maisto, išlaisvink mus nuo ledo prakeikimo, išgelbėk mus nuo mūsų miško priešų, ir su gailestingumu priimk mus Didingame Pomirtiniame Anapus.”

(716.6) 63:6.7 Onagaras turėjo būstinę senosios Viduržemio jūros šiaurinėje pakrantėje, dabartinės Kaspijos jūros regione, gyvenvietėje, vadintoje Obanu, toje sustojimo vietoje, kur kelias, vedantis į šiaurę iš Mesopotamijos pietinių žemių suko į vakarus. Iš Obano į tolimas gyvenvietes jis pasiuntė mokytojus tam, kad išplatintų jo naujas doktrinas apie vieną Dievybę ir jo supratimą apie pomirtinį pasaulį, kurį jis pavadino Didingu Pomirtiniu Anapus. Šitie Onagaro emisarai buvo pirmieji šio pasaulio misionieriai; taip pat jie buvo pirmieji žmogiškieji tvariniai, kurie ėmė virti mėsą, pirmieji, kurie reguliariai naudojo ugnį gamindami maistą. Jie kepė mėsą ant lazdų galiukų, o taip pat ant karštų akmenų; vėliau jie kepė didžiulius gabalus lauže, bet jų palikuonys beveik visiškai sugrįžo prie žalios mėsos vartojimo.

(716.7) 63:6.8 Onagaras gimė prieš 983.323 metus (nuo 1934 m. po Kr. gim.), ir jis gyveno iki šešiasdešimt devynerių metų amžiaus. Iki Planetos Princo atvykimo laikų šito originalaus proto ir dvasinio vadovo pasiekimų perteikimas yra jaudinantis pasakojimas, kaip šitie primityvūs žmonės buvo organizuojami į tikrą visuomenę. Jis įvedė veiksmingą gentinį valdymą, tokį, kokio vėlesnės kartos nepasiekė per daugelį tūkstantmečių. Niekada iki to laiko, kol atvyko Planetos Princas, žemėje nebuvo tokios aukštos dvasinės civilizacijos. Šitie paprasti žmonės turėjo tikrą, nors primityvią religiją, bet ją vėliau prarado jų vis labiau menkėjantys palikuonys.

(717.1) 63:6.9 Nors tiek Andonas, tiek Fonta buvo gavę Minties Derintojus, kaip ir daugelis jų palikuonių, bet būtent Onagaro laikais Minties Derintojai ir serafimai sargybiniai didžiuliais kiekiais atvykdavo į Urantiją. Tai buvo, iš tikrųjų, primityviojo žmogaus aukso amžius.