Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 58 Dokumentas. Gyvybės įkūrima... > 5. Kontinentų dreifas >

5. Kontinentų dreifas

(668.3) 58:5.1 Kontinentinės sausumos dreifas tęsėsi. Žemės branduolys tapo toks tankus ir kietas, kaip plienas, veikiamas beveik 25.000 tonų į kvadratinį colį spaudimo, ir dėl milžiniško gravitacinio spaudimo, giliai viduje jis buvo ir tebėra labai karštas. Temperatūra nuo paviršiaus gilyn auga tol, kol centre ji pasiekia šiek tiek aukštesnę už saulės paviršiaus temperatūrą.

(668.4) 58:5.2 Vieno tūkstančio mylių žemės išorinį sluoksnį iš esmės sudaro skirtingų rūšių uolienos. Apačioje yra tankesni ir sunkesni metalų elementai. Per ankstyvuosius ir ikiatmosferinius amžius pasaulis savo išlydytame ir labai karštame būvyje buvo beveik skystas, todėl sunkesnieji metalai nusėdo giliai į vidų. Tie, kurie šiandien yra surandami arti paviršiaus, yra senųjų ugnikalnių išmetimai, vėliau ir ekstensyvūs lavos ištekėjimai, ir ne tokios senos meteoritų nuosėdos.

(668.5) 58:5.3 Išorinė pluta buvo maždaug keturiasdešimties mylių storio. Šitas išorinis kevalas betarpiškai rėmėsi į skirtingo storio išlydyto bazalto jūrą, išlydytos lavos judantį sluoksnį, kurį veikė aukštas spaudimas, tačiau kuris visada turėjo polinkį tekėti visur tam, kad išlygintų įvairiomis kryptimis judančius planetinius spaudimus ir šitokiu būdu stabilizuotų žemės plutą.

(668.6) 58:5.4 Net ir šiandien kontinentai tebeplūduriuoja ant šitos išlydyto bazalto nekristalizuotos pagalvinės jūros. Jeigu nebūtų šitos apsauginės sąlygos, tai galingesni žemės drebėjimai tiesiogine prasme pasaulį sudraskytų į gabalus. Žemės drebėjimus sukelia kietos išorinės plutos slinkimas ir judėjimas, o ne ugnikalniai.

(668.7) 58:5.5 Žemės plutos lavos sluoksniai, kada ataušta, suformuoja granitą. Vidutiniškas Urantijos tankis yra šiek tiek daugiau negu penkis su puse karto didesnis už vandens tankį; granito tankis yra mažiau negu tris kartus didesnis už vandens. Žemės branduolio tankis yra dvylika kartų didesnis už vandens.

(668.8) 58:5.6 Jūros dugnas yra tankesnis už sausumos mases, ir būtent tai kontinentus išlaiko virš vandens. Kada jūros dugnas yra išstumiamas virš jūros lygio, tada didžiąja dalimi jis susideda iš bazalto, lavos tokios formos, kuri yra žymiai sunkesnė už sausumos masės granitą. Vėlgi, jeigu kontinentai nebūtų lengvesni už vandenynų dugną, tuomet gravitacija vandenynų kraštus išstumtų į sausumą, bet tokie reiškiniai nėra pastebimi.

(668.9) 58:5.7 Vandenynų svoris taip pat yra vienas iš faktorių, kuris didina spaudimą į jūros dugną. Žemesnis, bet santykinai sunkesnis vandenyno dugnas, plius viršuje esančio vandens svoris, beveik prilygsta aukštesnių, bet daug lengvesnių kontinentų svoriui. Bet visi kontinentai turi polinkį slinkti į vandenynus. Kontinentinis spaudimas vandenyno dugno lygyje yra apie 20.000 svarų į kvadratinį colį. Tai yra, tai būtų kontinentinės masės, esančios 15.000 pėdų virš vandenyno dugno, spaudimas. Vandens spaudimas vandenyno dugne yra tiktai apie 5.000 svarų į kvadratinį colį. Šitas spaudimo skirtumas turi polinkį sukelti kontinentų slinkimą į jūros dugną.

(669.1) 58:5.8 Vandenyno dugno nusėdimas per amžius iki gyvybės atsiradimo atskirą kontinentinę sausumos masę iškėlė į tokį aukštį, kad jos šoninis spaudimas rytinius, vakarinius, ir pietinius kraštus privertė slinktis žemyn, po ja esančiomis pusiau tirštos lavos vagomis, į aplinkui plytinčio Ramiojo Vandenyno vandenis. Tas tiek visiškai išlygino kontinentinį spaudimą, kad šito senojo Azijos kontinento rytinėse pakrantėse didžiulio skilimo nebuvo, bet nuo to momento visą laiką rytinė pakrantė yra pakibusi virš skalaujančio vandenyno gelmių bedugnės, grasindama nuslinkti į vandeningą kapą.