(476.3) 42:6.1 Nors visuotinės jėgos erdvės įkrova yra vienoda ir nediferencijuota, bet atsiradusios energijos organizavimas į materiją sukelia energijos telkimą į konkrečių dydžių ir nustatyto svorio pavienes mases— tikslų reagavimą į gravitaciją.

(476.4) 42:6.2 Vietinė arba linijinė gravitacija pradeda veikti iki galo, kada atsiranda atominis materijos organizavimas. Ikiatominė materija į gravitaciją šiek tiek reaguoja, kada ją veikia rentgeno spinduliai ir kitokios panašios energijos, bet joks išmatuojamas linijinės gravitacijos traukimas laisvų, nesujungtų, ir nepakrautų elektroninės energijos dalelyčių ar neapjungtų ultimatonų neveikia.

(476.5) 42:6.3 Ultimatonai veikia traukdami vienas kitą, reaguodami tiktai į apskritiminės Rojaus gravitacijos traukimą. Nereaguodami į linijinę gravitaciją jie šitokiu būdu būna išlaikomi visuotinės erdvės dreife. Ultimatonai gali padidinti apsisukimų greitį iki tokio lygio, kad pasiektų dalinę antigravitaciją, bet jie negali, be jėgos organizatorių ir energijos reguliuotojų pagalbos, pasiekti tokio kritinio greičio, kad prarastų individualumą, sugrįžtų į galingosios energijos pakopą. Natūraliomis sąlygomis, ultimatonai fizinę egzistenciją praranda tiktai tada, kada dalyvauja vėstančių ir mirštančių saulių galutiniame suirime.

(476.6) 42:6.4 Ultimatonai, Urantijoje nežinomi, per fizinio aktyvumo daugelį fazių lėtėja tol, kol pasiekia tokią besisukančią energiją, kuri turi išskirtines teises organizuoti elektronus. Ultimatonai turi tris judėjimo rūšis: bendrą pasipriešinimą kosminei jėgai, individualius antigravitacinio potencialo apsisukimus, ir vieno šimto tarpusavyje susietų ultimatonų pozicijas elektrono viduje.

(476.7) 42:6.5 Abipusė trauka išlaiko drauge vieną šimtą ultimatonų elektrono sudėtyje; ir niekada nebūna nei daugiau, nei mažiau kaip vienas šimtas ultimatonų tipiškame viename elektrone. Vieno ultimatono ar daugiau ultimatonų praradimas tipišką elektrono tapatumą sugriauna, tokiu būdu sukurdamas vieną iš dešimties elektrono modifikuotų formų.

(476.8) 42:6.6 Ultimatonai neskrieja orbitomis ar sūkuriais grandinėse elektrono viduje, bet jie iš tikrųjų išsisklaido ar susigrupuoja sutinkamai su sukimosi aplink savo ašį greičiu, šitaip nulemdami skirtingus elektronų dydžius. Šitas pats ultimatonų skriejimo greitis, besisukant aplink savo ašį, nulemia elektroninių vienetų kelių tipų teigiamas ar neigiamas reakcijas. Visiškas elektroninės materijos išskaidymas ir sugrupavimas, kartu su energijos-materijos neigiamų ir teigiamų kūnų elektriniu diferencijavimu, kyla dėl šitų įvairių funkcijų, kurias atlieka medžiagą sudarančių ultimatonų tarpusavio ryšys.

(477.1) 42:6.7 Kiekvieno atomo skersmuo yra šiek tiek daugiau negu 1/100.000.000-ninė colio dalis, tuo tarpu elektronas sveria truputį daugiau negu mažiausio atomo, vandenilio, 1/2.000-oji dalis. Teigiamas protonas, būdingas atomo branduoliui, nors gali būti ne didesnis už neigiamą elektroną, bet sveria beveik du tūkstančius kartų daugiau.

(477.2) 42:6.8 Jeigu materijos masė būtų padidinta tiek, kad elektrono masė prilygtų uncijos vienai dešimtajai daliai, tuomet, proporcingai padidinus dydį, tokio elektrono tūris prilygtų visos žemės tūriui. Jeigu protono—tūkstantį aštuonis šimtus kartų sunkesnio už elektroną— tūris būtų padidintas iki smeigtuko galvutės dydžio, tuomet, santykinai, smeigtuko galvutė pasiektų skersmenį, prilygstantį Žemės orbitos aplink Saulę skersmeniui.