(374.1) 34:0.1 KADA Sūnų Kūrėją įasmenina Visuotinis Tėvas ir Amžinasis Sūnus, tada iš tiesų Begalinė Dvasia individualizuoja savo pačios naują ir unikalų atstovavimą tam, kad šitą Sūnų Kūrėją lydėtų į erdvės valdas, kad būtų jo palydovas, iš pradžių, fiziškai organizuojant, vėliau, sukuriant naujai suprojektuotą visatą ir tarnaujant jos tvariniams.

(374.2) 34:0.2 Kuriančioji Dvasia reaguoja tiek į fizinę tikrovę, tiek į dvasinę tikrovę; lygiai taip reaguoja ir Sūnus Kūrėjas; ir šitokiu būdu jie iš tikrųjų yra lygiaverčiai ir partneriai valdant laiko ir erdvės vietinę visatą.

(374.3) 34:0.3 Šitos Dukros Dvasios yra iš Begalinės Dvasios esmės, bet jos vienu ir tuo pačiu metu negali veikti fizinio kūrimo ir dvasinio tarnavimo darbe. Fiziniame kūrime Visatos Sūnus parūpina modelį, tuo tarpu Visatos Dvasia inicijuoja fizinės tikrovės materializavimą. Sūnus operuoja energijos modeliais, bet Dvasia šituos energetinius kūrinius transformuoja į fizines substancijas. Nors tam tikra prasme šitą Begalinės Dvasios ankstyvąjį buvimą visatoje sunku pavaizduoti kaip asmenį, nepaisant šito, Sūnui Kūrėjui šis Dvasia partneris yra asmenis ir visada veikė kaip atskiras individas.