1. Pagrindinės visatos Erdvės lygiai

(128.4) 12:1.1 Visatų visata nėra begalinė plokštuma, bekraštis kubas, ar beribis apskritimas; tikrai ji turi matmenis. Fizinio organizavimo ir administravimo dėsniai galutinai įrodo, jog visa didžiulė jėgos-energijos ir materijos-energijos sankaupa galiausiai veikia kaip erdvės junginys, kaip organizuota ir suderinta visuma. Materialios kūrinijos elgesys, kurį galima stebėti, suteikia įrodymų apie konkrečių ribų fizinę visatą. Tiek apskritiminės, tiek apribotos visatos galutinį įrodymą suteikia, mums, tas gerai žinomas faktas, jog visos bazinės energijos formos visą laiką skrieja aplink pagrindinės visatos erdvės lygių išlenktą kelią, paklusdamos Rojaus gravitacijos nenutrūkstamam ir absoliučiam traukimui.

(128.5) 12:1.2 Pagrindinės visatos vienas po kito einantys erdvės lygiai sudaro persmelktos erdvės—visuminės kūrinijos, organizuotos ir iš dalies apgyvendintos arba kuri dar turi būti organizuota ir apgyvendinta—didžiuosius skyrius. Jeigu pagrindinė visata nebūtų sumažinto pasipriešinimo judėjimui elipsiniai erdvės lygiai, einantys pakaitomis su santykinės ramybės zonomis, tai mes manome, jog kai kurias iš kosminių energijų būtų galima matyti, kaip jos šauna tolyn beribiu atstumu, tolyn tiesiu keliu į bekraštę erdvę, bet mes niekada neužtinkame jėgos, energijos, ar materijos, kuri elgtųsi šitaip; visą laiką jos skrieja aplinkui, visada jos sukasi didžiųjų erdvės grandinių orbitomis.

(129.1) 12:1.3 Iš Rojaus einant į išorę per persmelktos erdvės horizontalų tęsinį, pagrindinę visatą sudaro šešios koncentrinės elipsės, erdvės lygiai, apjuosiantys centrinę Salą:

(129.2) 12:1.4 1. Centrinė Visata—Havona.
(129.3) 12:1.5 2. Septynios Supervisatos.
(129.4) 12:1.6 3. Pirmasis Išorinės Erdvės Lygis.
(129.5) 12:1.7 4. Antrasis Išorinės Erdvės Lygis.
(129.6) 12:1.8 5. Trečiasis Išorinės Erdvės Lygis.
(129.7) 12:1.9 6. Ketvirtasis Išorinės Erdvės Lygis.

(129.8) 12:1.10 Havona, centrinė visata, nėra laiko kūrinys; ji yra amžinoji egzistencija. Šitą niekada neprasidedančią, niekada nesibaigiančią visatą sudaro dieviškojo tobulumo vienas milijardas sferų ir supa milžiniški tamsieji gravitacijos kūnai. Havonos centre yra nejudanti ir absoliučiai stabilizuota Rojaus Sala, apsupta dvidešimt vieno palydovo. Dėl tamsiųjų gravitacijos kūnų milžiniškos masės, skriejančios aplink centrinės visatos išorinį kraštą, šito centrinio kūrinio masės dydis toli pranoksta didžiosios visatos visų septynių sektorių visą žinomą masę.

(129.9) 12:1.11 Rojaus-Havonos sistema, amžinoji visata, apjuosianti amžinąją Salą, sudaro pagrindinės visatos tobulą ir amžiną branduolį; visos septynios supervisatos ir išorinės erdvės visi regionai sukasi nustatytomis orbitomis aplink Rojaus palydovų ir Havonos sferų gigantišką centrinę sankaupą.

(129.10) 12:1.12 Septynios supervisatos nėra pirminiai fiziniai organizavimai; iš tiesų jų ribos niekur nedalina dangaus kūnų šeimos, taip pat jos iš tiesų nekerta vietinės visatos, svarbiausio kūrybinio vieneto. Kiekviena supervisata yra tiesiog geografinė erdvės sankaupa, sudaranti apytikriai vieną septintadalį organizuotos ir iš dalies apgyvendintos post-Havonos kūrinijos, ir kiekviena yra maždaug vienoda pagal vietinių visatų skaičių ir pagal apimamą erdvę. Nebadonas, jūsų vietinė visata, yra vienas iš naujesniųjų kūrinių Orvontone, septintojoje supervisatoje.

(129.11) 12:1.13 Didžioji visata yra šiuo metu organizuota ir apgyvendinta kūrinija. Ją sudaro šios septynios supervisatos, su bendru maždaug septynių trilijonų apgyvendintų planetų evoliuciniu potencialu, nekalbant jau apie centrinio kūrinio amžinąsias sferas. Į šitą negalutinį paskaičiavimą nėra įtrauktos architektūrinės administracinės sferos, o taip pat jis iš tiesų neapima ir išorinių neorganizuotų visatų grupių. Dabartinis didžiosios visatos kraštas, jos nelygi ir neužbaigta periferija, kartu su siaubingai nenusistovėjusia viso astronominio sklypo būsena, mūsų žvaigždžių tyrinėtojams netiesiogiai rodo, jog netgi ir septynios supervisatos, dar, yra neužbaigtos. Kada mes judame iš vidaus, iš dieviškojo centro į išorę bet kuria kryptimi, tada mes iš tiesų, galiausiai, pasiekiame organizuotos ir apgyvendintos kūrinijos išorines ribas; mes pasiekiame didžiosios visatos išorines ribas. Ir būtent netoli šitos išorinės sienos, tokios nuostabios kūrinijos tolimame kampe, egzistuoja jūsų vietinė visata, kurioje gausu įvykių.

(129.12) 12:1.14 Išorinės erdvės lygiai. Toli išorės erdvėje, milžinišku nuotoliu nuo septynių apgyvendintų supervisatų, kaupiasi didžiulės ir neįtikėtinai pritrenkiančios jėgos ir besimaterializuojančių energijų grandinės. Tarp septynių supervisatų energijos grandinių ir šitos gigantiškos jėgos aktyvumo išorinės juostos yra erdvės santykinės ramybės zona, kuri varijuoja pločiu, bet vidutiniškai yra maždaug keturių šimtų tūkstančių šviesmečių. Šitose erdvės zonose nėra žvaigždžių dulkių—kosminio rūko. Mūsų astronomai, tyrinėjantys šituos reiškinius, abejoja dėl erdvės jėgų, egzistuojančių šitoje santykinės ramybės zonoje, kuri juosia septynias supervisatas, tikslios būsenos. Bet maždaug už pusės milijono šviesmečių nuo dabartinės didžiosios visatos periferijos mes matome pradžią tokios zonos, kurioje vyksta neįtikėtinas energijos veiksmas, kuris stiprėja ir intensyvėja daugiau negu dvidešimt penkių milijonų šviesmečių atstumu. Šitie milžiniški energizuojančiųjų jėgų ratai yra išdėstyti pirmajame išorinės erdvės lygyje, kosminio aktyvumo ištisinėje juostoje, kuri juosia visą žinomą, organizuotą, ir apgyvendintą kūriniją.

(130.1) 12:1.15 Dar didingesnė veikla vyksta už šitų regionų, nes Uversos fizikai nustatė jėgos pasireiškimų pirmuosius įrodymus daugiau negu už penkiasdešimties milijonų šviesmečių nuo šių reiškinių pačių tolimiausių pakraščių pirmajame išoriniame erdvės lygyje. Šita veikla neabejotinai pranašauja pagrindinės visatos antrojo išorinės erdvės lygio materialių kūrinių organizavimą.

(130.2) 12:1.16 Centrinė visata yra amžinybės kūrinys; septynios supervisatos yra laiko kūriniai; šie keturi išoriniai erdvės lygiai neabejotinai turi lemtį sukelti-išvystyti kūrinio galutinybę. Ir yra tokių, kurie mano, jog Begalinysis niekada negali pasiekti visiškos išraiškos nebegalybėje; ir dėl to jie iš tiesų postuluoja papildomą ir neapreikštą kūrinį už ketvirtojo ir labiausiai išorinio erdvės lygio ribų, galbūt visą laiką besiplečiančią, niekada nesibaigiančią begalybės visatą. Teoriškai mes nežinome, kaip apriboti Kūrėjo begalybę, ar kūrinijos potencialią begalybę, bet taip, kaip ji egzistuoja ir yra administruojama, tai mes pagrindinę visatą laikome tokia, kuri turi ribas, kuri yra aiškiai delimituota ir išoriniuose pakraščiuose apribota atviros erdvės.