(2087.1) 196:0.1 JĖZAUS įtikėjimas į Dievą buvo didingas ir iš visos širdies. Jis patyrė įprastus mirtingosios egzistencijos pakilimus ir nuosmukius, bet religiniu požiūriu jis niekada neabejojo Dievo globos ir vadovavimo tikrumu. Jo įtikėjimas išsivystė iš įžvalgos, gimusios iš to dieviškojo buvimo veiklos, iš jo viduje gyvenančio Derintojo. Jo įtikėjimas nebuvo nei tradicinis, nei vien tiktai intelektualus, jis buvo visiškai asmeninis ir grynai dvasinis.

(2087.2) 196:0.2 Žmogiškasis Jėzus Dievą matė tokį, kuris yra šventas, teisingas, ir didis, o taip pat ištikimas, gražus, ir geras. Visus šiuos dieviškumo požymius jis sutelkė į savo protą kaip “Tėvo danguje valią.” Jėzaus Dievas vienu ir tuo pačiu metu buvo “Izraelio Šventasis” ir “Gyvas ir mylintis Tėvas danguje.” Dievo kaip Tėvo sampratą pirmasis pateikė ne Jėzus, bet šią idėją jis iškėlė ir išaukštino iki didingo patyrimo, pateikdamas naują Dievo atskleidimą ir paskelbdamas, jog kiekvienas mirtingasis tvarinys yra šito meilės Tėvo vaikas, Dievo sūnus.

(2087.3) 196:0.3 Jėzus nesikabino į įtikėjimą į Dievą taip, kaip kabintųsi tokia kovojanti siela, kuri kariauja su visata ir mirtinoje kovoje susikabina su priešišku ir nuodėmingu pasauliu; jis nesigriebė įtikėjimo vien tik kaip paguodos, kada iškildavo sunkumai, ar kaip nusiraminimo, kada grėsdavo neviltis; įtikėjimas nebuvo tiesiog iliuzinė kompensacija už gyvenimo nemalonias realybes ir skausmus. Visų natūralių sunkumų ir mirtingojo egzistencijos laikinųjų prieštaravimų akivaizdoje, jis patyrė aukščiausio laipsnio ir neabejotino pasitikėjimo Dievu ramybę ir, įtikėjimo dėka, pačioje dangiškojo Tėvo akivaizdoje jautė nuostabų gyvenimo jaudulį. Ir šitas triumfuojantis įtikėjimas buvo realaus dvasinio pasiekimo gyvas patyrimas. Jėzaus milžiniškas indėlis į žmogiškojo patyrimo vertybes buvo ne tai, kad jis atskleidė tiek daug naujų idėjų apie Tėvą danguje, o tai, kad jis taip nuostabiai ir žmogiškai pademonstravo naują ir aukštesnį gyvojo įtikėjimo į Dievą tipą. Niekada šitos visatos nė viename pasaulyje, nė vieno mirtingojo gyvenime, Dievas tikrai niekada nebuvo tapęs tokia gyva realybe, kaip tai buvo Jėzaus iš Nazareto žmogiškajame patyrime.

(2087.4) 196:0.4 Mokytojo gyvenime Urantijoje, šios vietinės kūrinijos šitas pasaulis ir kiti pasauliai atranda naują ir aukštesnį religijos tipą, religiją, kuri remiasi grynai asmeniniais dvasiniais ryšiais su Visuotiniu Tėvu ir kurią visiškai patvirtina tikro asmeninio patyrimo aukščiausias autoritetas. Šitas gyvas Jėzaus įtikėjimas buvo daugiau negu intelektualus atspindys, ir jis nebuvo mistinis meditavimas.

(2087.5) 196:0.5 Teologija gali nustatyti, formuluoti, apibrėžti, ir dogmatizuoti įtikėjimą, bet Jėzaus žmogiškajame gyvenime įtikėjimas buvo asmeninis, gyvas, savitas, savaiminis, ir grynai dvasinis. Šitas įtikėjimas nebuvo gili pagarba tradicijai, o taip pat nebuvo ir vien tiktai intelektualus tikėjimas, už kurio jis laikėsi kaip už švento tikėjimo, bet vietoje šito tai buvo didingas patyrimas ir gilus įsitikinimas, kuris tvirtai laikė jį. Jo įtikėjimas buvo toks realus ir visaapimantis, kad į šalį nušlavė absoliučiai bet kokias abejones ir veiksmingai sunaikino bet kokį šiam įtikėjimui prieštaraujantį troškimą. Niekas negalėjo jo atplėšti nuo šios patikimos atramos, kuria buvo šitas aistringas, didingas, ir nepalaužiamas įtikėjimas. Net ir akivaizdaus pralaimėjimo akivaizdoje arba patirdamas nusivylimo ir grėsmingos nevilties kančias, jis ramiai stovėdavo dieviškoje būsenoje nejausdamas baimės ir sąmoningai suvokdamas savo dvasinį nenugalimumą. Jėzus turėjo tą gaivinantį įsitikinimą, kurį suteikia nepalaužiamas įtikėjimas, ir kiekvienoje sunkioje gyvenimo situacijoje jis būtinai demonstruodavo neabejotiną ištikimybę Tėvo valiai. Ir šito nuostabaus įtikėjimo neatėmė net ir žiauri ir nepakeliama gėdingos mirties grėsmė.

(2088.1) 196:0.6 Religinį genijų, stiprus dvasinis įtikėjimas taip dažnai nuveda tiesiai į pragaištingą fanatizmą, į religinio ego pervertinimą, bet šito neatsitiko Jėzui. Jo nepaprastas įtikėjimas ir dvasinis pasiekimas praktiniame gyvenime neturėjo jam neigiamo poveikio, nes šitas dvasinis išaukštinimas buvo jo asmeninio patyrimo su Dievu visiškai nesąmoninga ir spontaniška sielos išraiška.

(2088.2) 196:0.7 Jėzaus viską sugeriantis ir nepalenkiamas įtikėjimas niekada netapo fanatiškas, nes šis įtikėjimas niekada nemėgino atsiskirti nuo jo gerai subalansuotų intelektualių samprotavimų, susijusių su praktinių ir kasdienių visuomeninių, ekonominių, ir moralinių gyvenimo situacijų proporcingomis vertybėmis. Žmogaus Sūnus buvo nuostabiai suvienyta žmogiškoji asmenybė; jis buvo tobulai apdovanota žmogiškoji būtybė; jis taip pat buvo didingai suderintas kaip apjungta žmogiškoji ir dieviškoji būtybė, veikianti žemėje kaip atskira asmenybė. Visada Mokytojas sielos įtikėjimą tikrai suderindavo su užgrūdinto patyrimo išmintimi-įvertinimais. Asmeninis įtikėjimas, dvasinė viltis, ir moralinis atsidavimas visada buvo tarpusavyje susieti į harmoningo bendravimo neprilygstamą religinę vienybę giliai suvokiant bet kokios rūšies žmogiškosios ištikimybės—asmeninės garbės, šeimos meilės, religinio įsipareigojimo, visuomeninės pareigos, ir ekonominės būtinybės—tikrovę ir šventumą.

(2088.3) 196:0.8 Jėzaus įtikėjimas visas dvasines vertybes įsivaizdavo tokias, kurios yra surandamos Dievo karalystėje; dėl to jis ir sakė: “Pirmiausia ieškokite dangaus karalystės.” Jėzus išsivysčiusioje ir idealioje karalystės bičiulystėje matė “Dievo valios” pasiekimą ir įgyvendinimą. Maldos, kurios jis mokė savo mokinius, pati ta šerdis yra tokia: “Teateinie tavoji karalystė; tebūnie tavoji valia.” Šitokiu būdu suvokęs karalystę kaip apimančią Dievo valią, jis pasišventė jos įgyvendinimo reikalui su stebinančiu nesavanaudiškumu ir beribiu entuziazmu. Bet per visą savo intensyvią misiją ir nepaprastą gyvenimą niekada nepasireiškė fanatiko įniršis arba paviršutiniško religinio egoisto putojimas.

(2088.4) 196:0.9 Visą Mokytojo gyvenimą nuosekliai sąlygojo šitas gyvasis įtikėjimas, šitas kilnus religinis patyrimas. Šitas dvasinis požiūris visiškai viešpatavo jo mąstyme ir jausmuose, jo tikėjime ir maldose, jo mokymuose ir pamoksluose. Šitas asmeninis sūnaus įtikėjimas į dangiškojo Tėvo vadovavimo ir saugojimo tikrumą ir saugumą jo unikaliam gyvenimui suteikė giluminį sugebėjimą pajusti dvasinę tikrovę. Ir vis tik, nežiūrint būtent šito gilaus artimų ryšių su dieviškumu suvokimo, šitas Galilėjietis, Dievo Galilėjietis, kada į jį kreipėsi žodžiais Gerasis Mokytojau, tuoj pat atsakė, “Kodėl gi tu mane vadini geruoju?” Kada mes susiduriame su tokiu nuostabiu nesavanaudiškumu, tada pradedame suprasti, kaip Visuotiniam Tėvui buvo įmanoma taip iki galo pasireikšti jam ir per jį save atskleisti šios sferos mirtingiesiems.

(2088.5) 196:0.10 Jėzus atnešė Dievui, kaip šios sferos žmogus, didingiausią iš visų aukų: savo paties valios pašventimą ir atsidavimą dieviškosios valios vykdymo didingai tarnystei. Jėzus visada ir nuosekliai religiją aiškino vien tiktai Tėvo valios požiūriu. Studijuodami Mokytojo karjerą, kiek ji yra susijusi su malda ar su bet kuriuo kitu religinio gyvenimo aspektu, dėmesį kreipkite ne tiek į tai, ko jis mokė, kiek į tai, ką jis darė. Jėzui malda niekada nebuvo religinė pareiga. Jam malda buvo nuoširdi dvasinio požiūrio išraiška, sielos ištikimybės pareiškimas, asmeninio pasišventimo išsakymas, padėkos pareiškimas, emocinės įtampos išvengimas, kelio užkirtimas konfliktui, mąstymo išaukštinimas, troškimo sukilninimas, moralinio sprendimo įrodymas, minties praturtinimas, aukščiausiųjų polinkių pagyvinimas, impulso pašventinimas, požiūrio išsiaiškinimas, įtikėjimo deklaravimas, transcendentinis valios atidavimas, didingas pasitikėjimo patvirtinimas, drąsos atskleidimas, atradimo paskelbimas, prisipažinimas apie aukščiausią atsidavimą, pasišventimo patvirtinimas, metodas, kaip suderinti sunkumus, ir galingas apjungtų sielos galių mobilizavimas, kad pasipriešintų visiems žmogiškiesiems polinkiams į savanaudiškumą, blogį, ir nuodėmę. Jis gyveno kaip tik tokį maldingo pasišventimo vykdyti Tėvo valią gyvenimą ir pabaigė savo gyvenimą triumfuodamas kaip tik su tokia malda. Jo neprilygstamo religinio gyvenimo paslaptis buvo šitas sąmoningas Dievo buvimo suvokimas; ir jis šį suvokimą pasiekė išmintinga malda ir nuoširdžiu garbinimu—nenutraukiama komunija su Dievu—o ne nurodymais, balsais, vizijomis, ar nepaprastais religiniais ritualais.

(2089.1) 196:0.11 Jėzaus žemiškajame gyvenime, religija buvo gyvasis patyrimas, tiesioginis ir asmeninis judėjimas nuo dvasinio gilaus gerbimo į praktinį teisumą. Jėzaus įtikėjimas davė dieviškosios dvasios transcendentinius vaisius. Jo įtikėjimas nebuvo nesubrendęs ir per daug patiklus, koks būna vaiko tikėjimas, bet daugeliu aspektų jis iš tikrųjų buvo panašus į vaiko proto neįtarų pasitikėjimą kitu. Jėzus pasitikėjo Dievu didele dalimi taip, kaip vaikas pasitiki savo tėvu ar motina. Jis turėjo giluminį pasitikėjimą visata—tiesiog pasitikėjo ja taip, kaip vaikas pasitiki tėvų aplinka. Jėzaus iš visos širdies įtikėjimas į visatos fundamentalų gėrį buvo labai panašus į vaiko pasitikėjimą savo žemiškosios aplinkos saugumu. Jis atsirėmė į dangiškąjį Tėvą taip, kaip vaikas atsiremia į vieną iš savo žemiškųjų tėvų, o jo karštas įtikėjimas niekada nė vienai akimirkai nesuabejojo dangiškojo Tėvo globos iš viršaus tikrumu. Jo niekada rimtai nesutrikdė baimė, abejonės, ir skepticizmas. Jis neturėjo netikėjimo, kuris būtų trukdęs jo gyvenimui reikštis laisvai ir savitai. Jis visiškai suaugusio žmogaus nepalaužiamą ir išmintingą drąsą sujungė su tikinčio vaiko tokiu optimizmu, kuris yra nuoširdus ir pasitiki kitu. Jo įtikėjimas išaugo į tokias pasitikėjimo kitu aukštumas, kad šis pasitikėjimas nebeturėjo baimės.

(2089.2) 196:0.12 Jėzaus įtikėjimas pasiekė vaiko pasitikėjimo kitu tyrumą. Jo įtikėjimas buvo toks absoliutus ir nedvejojantis, kad reagavo į bendravimo su bičiuliais tvariniais žavesį ir į visatos stebuklus. Tuo, kas yra dieviška, jo pasitikėjimo jausmas buvo toks visiškas ir toks tvirtas, kad suteikė absoliutaus asmeninio saugumo džiaugsmą ir garantiją. Jo religiniame patyrime nebuvo jokio abejojančio apsimetimo. Šitą visiškai suaugusio žmogaus milžinišką intelektą aukščiausiu laipsniu valdė vaiko įtikėjimas sprendžiant visus reikalus, susijusius su religine sąmone. Nėra nieko keisto, jog kartą jis pasakė: “Jeigu jūs netapsite tokie, koks yra mažas vaikas, tai į karalystę tikrai nepateksite.” Nežiūrint to, kad Jėzaus įtikėjimas buvo kaip vaiko, bet jis visiškai nebuvo vaikiškas.

(2089.3) 196:0.13 Jėzus reikalauja, kad jo mokiniai tikėtų ne į jį, bet su juo, tikėtų į Dievo meilės tikrovę ir visiškai pasitikėdami priimtų sūnystės su dangiškuoju Tėvu garantijos saugumą. Mokytojas trokšta, kad jo visi pasekėjai turėtų visišką jo transcendentinį įtikėjimą. Jėzus savo pasekėjams metė nepaprastai jaudinantį iššūkį, kad jie ne tiktai tikėtų tuo, kuo tiki jis, bet ir tikėtų taip, kaip tiki jis. Tokia yra jo vieno aukščiausiojo reikalavimo, “Eik su manimi” giluminė reikšmė.

(2090.1) 196:0.14 Jėzaus žemiškasis gyvenimas buvo pašvęstas vienam didingam tikslui—Tėvo valios vykdymui, gyvenant žmogiškąjį gyvenimą religingai ir įtikėjimu. Jėzaus įtikėjimas buvo pasitikintis kitais, toks, kaip vaiko įtikėjimas, bet jam visiškai nebuvo būdingas perdėtas pasitikėjimas savimi. Jis priimdavo energingus ir vyriškus sprendimus, drąsiai žvelgdavo į daugkartinius nuvylimus, ryžtingai įveikdavo nepaprastus sunkumus, ir nesigūždamas vykdydavo griežtus pareigos reikalavimus. Reikėjo stiprios valios ir neabejojančio pasitikėjimo, kad būtų tikima tuo, kuo tikėjo Jėzus ir taip, kaip tikėjo jis.