Urantija > Urantijos Knyga > IV DALIS. Jėzaus gyvenimas ir ... > 195 Dokumentas. Po Pentakosto > 10. Ateitis >

10. Ateitis

(2084.1) 195:10.1 Krikščionybė šitam pasauliui iš tikrųjų padarė didžiulę paslaugą, bet tai, ko dabar reikia labiausiai, yra Jėzus. Pasauliui reikia pamatyti Jėzų vėl gyvenantį žemėje matant patyrimą tų iš dvasios gimusių mirtingųjų, kurie Mokytoją veiksmingai apreiškia visiems žmonėms. Bergždžia kalbėti apie primityviosios krikščionybės atgimimą; jūs turite eiti į priekį nuo ten, kur esate. Šiuolaikinę kultūrą reikia dvasiškai pakrikštyti Jėzaus gyvenimo nauju atskleidimu ir apšviesti jo amžinojo išgelbėjimo evangelijos nauju supratimu. Ir kada Jėzus bus šitaip išaukštintas, tada į save jis patrauks visus žmones. Jėzaus mokiniai turi būti daugiau negu užkariautojai, net gausūs įkvėpimo ir geresnio gyvenimo šaltiniai visiems žmonėms. Religija yra vien tiktai išaukštintas humanizmas tol, kol ji yra paverčiama į dievišką asmeniniame patyrime atradus Dievo buvimo tikrovę.

(2084.2) 195:10.2 Jėzaus gyvenimo žemėje grožis ir didingumas, humaniškumas ir dieviškumas, paprastumas ir unikalumas, sudaro tokį pritrenkiantį ir dėmesį patraukiantį žmogaus išgelbėjimo ir Dievo atskleidimo vaizdą, jog visų laikų teologai ir filosofai turėtų veiksmingai susilaikyti nuo to, kad išdrįstų formuoti tikėjimus arba kurti dvasinių pančių teologines sistemas iš Dievo tokio transcendentinio savęs padovanojimo žmogaus forma. Jėzaus pavidalu visata sukūrė mirtingąjį žmogų, kuriame meilės dvasia triumfavo prieš laiko materialias kliūtis ir nugalėjo fizinės kilmės faktą.

(2084.3) 195:10.3 Visą laiką prisiminkite—Dievui ir žmogui vienam kito reikia. Jie vienas kitam yra reikalingi tam, jog visiškai ir galutinai pasiektų amžinąjį asmenybės patyrimą dieviškajame visatos užbaigtumo likime.

(2084.4) 195:10.4 “Dievo karalystė yra jūsų viduje,” galbūt tai buvo didingiausias pareiškimas, kokį Jėzus kada nors buvo pateikęs po savojo pareiškimo, kad jo Tėvas yra gyva ir mylinti dvasia.

(2084.5) 195:10.5 Laimint sielas Mokytojui, žmogų ir jo pasaulį keis būtent ne pirmoji priverstinė, pareigos, arba susitarimo mylia, bet vietoje šito laisvanoriškos tarnystės ir laisvę-mylinčio atsidavimo antroji mylia parodys, kad Jėzujietis ištiesia rankas tam, jog su meile apkabintų savo brolį ir toliau jį vestų dvasinio vadovavimo dėka į aukščiausiąjį ir dieviškąjį mirtingojo egzistencijos tikslą. Krikščionybė net ir dabar noriai žengia pirmąją mylią, bet žmonija kankinasi ir klupinėja moralinėje tamsybėje, nes tiek nedaug yra tikrų antramylininkų—tiek nedaug yra prisiekusių Jėzaus pasekėjų, kurie iš tikrųjų gyvena ir myli taip, kaip jis savo mokinius mokė gyventi ir mylėti ir tarnauti.

(2084.6) 195:10.6 Kvietimas į jaudinantį patyrimą, kad būtų sukurta nauja ir transformuota žmogiškoji visuomenė, dvasiškai atgaivinant Jėzaus brolystės karalystę, turėtų sujaudinti visus tuos, kurie tiki į jį, nes žmonės nebuvo sujaudinti nuo tų dienų, kada jie vaikščiojo žeme kaip jo palydovai materialiame kūne.

(2084.7) 195:10.7 Nė viena visuomeninė sistema ar politinis režimas, paneigiantis Dievo tikrovę, negali kaip nors konstruktyviai ir tvirtai prisidėti prie žmogiškosios civilizacijos vystymo. Bet krikščionybė, kaip ji yra susiskaldžiusi ir sekuliarizuota šiandien, sudaro didžiausią atskirą kliūtį savo tolimesniam vystymuisi; ypač tą tinka pasakyti, kas susiję su Rytais.

(2084.8) 195:10.8 Ekleziasticizmas yra visiškai nesuderinamas su Jėzaus draugų, tikinčių į žmogaus brolystę dangaus karalystės dvasinėje bendrijoje, gyvu įtikėjimu, augančia dvasia, ir pirminio šaltinio patyrimu. Pagirtinas bruožas išsaugoti praeities laimėjimų tradicijas dažnai veda į peraugtų garbinimo sistemų gynimą. Geranoriškas troškimas puoselėti senovės minties sistemas veiksmingai užkerta kelią tam, kad būtų paremtos naujos ir adekvačios priemonės ir metodai, sumanyti tam, jog būtų patenkinti šiuolaikinių žmonių besiplečiančio ir besivystančio proto dvasiniai troškimai. Lygiai taip, ir dvidešimtojo amžiaus krikščioniškos bažnyčios yra didžiulės, bet visiškai sąmoningai nesuvoktos kliūtys tam, kad betarpiškai į priekį žengtų tikroji evangelija—Jėzaus iš Nazareto mokymai.

(2085.1) 195:10.9 Daugeliui nuoširdžių žmonių, kurie mielai būtų ištikimi evangelijos Kristui, buvo labai sunku su entuziazmu remti tokią bažnyčią, kuri demonstruoja tiek mažai jo gyvenimo ir mokymų dvasios, ir kurią, kaip jie buvo klaidingai mokomi, jis įkūrė. Jėzus vadinamosios krikščioniškosios bažnyčios neįkūrė, bet visais įmanomais būdais, atitinkančiais savo prigimtį, skatino ją kaip geriausią egzistuojantį jo gyvenimo darbo žemėje aiškintoją.

(2085.2) 195:10.10 Jeigu tiktai krikščioniškoji bažnyčia tikrai išdrįstų palaikyti Mokytojo programą, tuomet tūkstančiai akivaizdžiai abejingų jaunuolių lėktų pirmyn dalyvauti tokioje dvasinėje užduotyje, ir jie nedvejodami nueitų visą kelią per šitą didingą jaudinantį patyrimą.

(2085.3) 195:10.11 Krikščionybei rimtai gresia tokia lemtis, kurią įkūnija vienas iš jos pačios šūkių: “Tarpusavyje susiskaldžiusi šeima išsilaikyti negali.” Nekrikščioniškas pasaulis vargu ar kapituliuos prieš į sektas susiskaldžiusią krikščionystę. Gyvasis Jėzus yra vienintelė viltis įmanomam krikščionybės susivienijimui. Tikroji bažnyčia—Jėzaus brolystė—yra nematoma, dvasinė, ir ją apibūdina vienybė, nebūtinai vienodumas. Vienodumas yra mechanistinės prigimties fizinio pasaulio skiriamoji žymė. Dvasinė vienybė yra įtikėjimo sąjungos su gyvuoju Jėzumi vaisius. Matoma bažnyčia turėtų nustoti trukdyti Dievo karalystės nematomos ir dvasinės brolijos žengimui į priekį. Ir šitoji brolija turi lemtį tapti gyvu organizmu, kaip kontrastas suinstitutintai visuomeninei organizacijai. Ji gali dažnai panaudoti tokias visuomenines organizacijas, bet jos neturi užimti šios brolijos vietos.

(2085.4) 195:10.12 Bet net ir dvidešimtojo amžiaus krikščionybės nereikia niekinti. Ji yra daugelio rasių Dievą-pažįstančių žmonių bendro moralinio didžiulio talento produktas per daugelį amžių, ir iš tikrųjų gėriui ji buvo viena iš didžiausių jėgų žemėje, ir dėl to nė vienas žmogus neturėtų į ją žiūrėti nerimtai, nežiūrint jos įgimtų ir įgytų trūkumų. Krikščionybė vis dar sugeba sujaudinti mąstančių žmonių protą stipriomis moralinėmis emocijomis.

(2085.5) 195:10.13 Bet nėra jokio pateisinimo tam, kad bažnyčia įsitraukia į komerciją ir politiką; tokios nešventos sąjungos yra siaubingas Mokytojo išdavimas. Ir tikrieji tiesos mylėtojai negreit užmirš tai, jog šita galinga suinstitutinta bažnyčia dažnai išdrįsdavo smaugti ką tik gimusį naują tikėjimą ir persekioti tiesos skleidėjus, kuriems tekdavo pasirodyti netradiciniais apdarais.

(2085.6) 195:10.14 Visiškai akivaizdu, jog tokia bažnyčia nebūtų išsilaikiusi, jeigu nebūtų buvę tokių žmonių, kurie teikė pirmenybę tokiam garbinimo stiliui. Daug dvasiškai aptingusių sielų trokšta senovinės ir įsakmios religijos, kuri remiasi ritualais ir šventomis tradicijomis. Vargu ar žmogiškosios evoliucijos ir dvasinio vystymosi pakanka tam, kad žmonės galėtų apsieiti be religinės valdžios. Ir nematomoje karalystės brolijoje tikrai gali būti šitos šeimyninės grupės, priklausančios įvairioms visuomeninėms ir temperamentinėms klasėms, jeigu tiktai jos iš tiesų nori tapti dvasios vedamais Dievo sūnumis. Bet šitoje Jėzaus brolystėje nėra vietos sektantiškam varžymuisi, priešiškumui tarp grupių, o taip pat ir tvirtinimams apie moralinį pranašumą ir dvasinį neklystamumą.

(2086.1) 195:10.15 Šitos įvairios krikščionių grupuotės gali pasitarnauti tam, kad suderintų didžiulį skaičių skirtingų būsimųjų tikinčiųjų tipų, kurie yra Vakarų civilizacijos įvairiose tautose, bet toks krikščionybės susiskaldymas yra rimta silpnoji vieta, kada Jėzaus evangeliją ji mėgina nešti Rytų tautoms. Šitos rasės dar nesupranta, kad Jėzaus religija yra atskira nuo, ir kažkuria prasme greta, krikščionybės, kuri vis labiau ir labiau tampa religija apie Jėzų.

(2086.2) 195:10.16 Urantijos didžioji viltis yra toji galimybė, kad vėl iš naujo būtų apreikštas Jėzus ir išplėstai pateikta jo gelbstinti žinia, kuri šiandieninių prisiekusių jo pasekėjų didžiules šeimas dvasiškai suvienytų kupinoje meilės tarnystėje.

(2086.3) 195:10.17 Net ir pasaulietinis švietimas galėtų padėti šitam didingam dvasiniam renesansui, jeigu tiktai jis tikrai daugiau dėmesio kreiptų į jaunimo mokymą, kaip įsitraukti į gyvenimo planavimą ir charakterio ugdymą. Bet kokio švietimo tikslas turėtų būti gyvenimo aukščiausiojo tikslo, didingos ir gerai subalansuotos asmenybės vystymo, puoselėjimas ir skatinimas. Egzistuoja didžiulis poreikis tam, kad būtų mokoma moralinės drausmės, o ne tokio didžiulio savęs patenkinimo. Remdamasi tokiais pagrindais religija savo dvasiniu paskatinimu gali įnešti indėlį į mirtingojo gyvenimo išplėtimą ir praturtinimą, net ir į amžinojo gyvenimo saugumą ir sustiprinimą.

(2086.4) 195:10.18 Krikščionybė yra improvizuota religija, ir dėl to ji iš tiesų turi veikti mažu greičiu. Tam, kad dvasiniai procesai vyktų didžiuliu greičiu, reikia laukti naujo apreiškimo ir kad tikroji Jėzaus religija būtų priimta didesniu mastu. Bet krikščionybė yra galinga religija, matant, kaip nukryžiuoto dailidės paprasti mokiniai išjudino tuos mokymus, kurie per tris šimtus metų užkariavo romėnų pasaulį ir tuomet toliau tęsė triumfą prieš tuos barbarus, kurie nuvertė Romą. Šita pati krikščionybė nugalėjo—absorbavo ir išaukštino—visą hebrajų teologijos ir graikų filosofijos srovę. Ir tada, kada šita krikščioniškoji religija komos būsenoje praleido daugiau negu tūkstantį metų dėl per didelės dozės misterijų ir pagoniškumo, ji prisikėlė ir iš esmės užkariavo visą Vakarų pasaulį. Krikščionybė Jėzaus mokymų turi pakankamai, kad taptų nemirtinga.

(2086.5) 195:10.19 Jeigu tiktai krikščionybė suvoktų didesnę dalį Jėzaus mokymų, tai ji galėtų padaryti nepalyginamai daugiau padėdama šiuolaikiniam žmogui spręsti savo naujas ir vis sudėtingesnes problemas.

(2086.6) 195:10.20 Krikščionybė kenčia dėl didžiulio kliuvinio, nes ji viso pasaulio mintyse yra sutapatinama su Vakarų civilizacijos visuomeninės sistemos, industrinio gyvenimo, ir moralinių normų dalimi; ir šitokiu būdu iš tiesų atrodė, jog krikščionybė nesąmoningai remia tokią visuomenę, kuri svirduliuoja nuo tos kaltės, kad toleruoja mokslą be idealizmo, politiką be principų, turtą be darbo, malonumus be suvaržymų, žinias be ugdymo, valdžią be sąžinės, ir gamybą be moralės.

(2086.7) 195:10.21 Šiuolaikinės krikščionybės viltis yra ta, kad jai reikėtų nustoti remti Vakarų civilizacijos visuomenines sistemas ir gamybinę politiką, tuo pačiu nuolankiai nusilenkti prieš tą kryžių, kurį ji taip drąsiai liaupsina, kad iš naujo sužinotų iš Jėzaus iš Nazareto tas didingiausias tiesas, kurias mirtingasis žmogus kada nors gali išgirsti—gyvąją evangeliją apie Dievo tėvystę ir žmogaus brolystę.