(1934.3) 178:3.1 Stengdamiesi vėl išvengti tų minių, kurios per Kidrono slėnį vaikščiojo pirmyn ir atgal tarp Getsemanės Parko ir Jeruzalės, Jėzus ir šie dvylika ėjo Alyvų Kalno vakarine ketera, kad pasiektų kelią iš Betanės besileidžiantį į miestą. Jiems artinantis prie tos vietos, kur praėjusį vakarą Jėzus sustojo, kad papasakotų apie Jeruzalės sugriovimą, jie nesąmoningai stabtelėjo, tuo metu jie tylėdami stovėjo ir žvelgė žemyn į miestą. Kadangi jiems buvo truputį per anksti ir kadangi Jėzus nenorėjo eiti per miestą tol, kol nenusileido saulė, tai savo draugams jis tarė:

(1934.4) 178:3.2 “Sėskitės ir ilsėkitės tuo metu, kada aš jums pasakosiu apie tai, kas netrukus turi įvykti. Visus tuos metus, kada aš gyvenau su jumis kaip su sielos broliais, aš jus mokiau tiesos, susijusios su dangaus karalyste ir jums atskleidžiau jos paslaptis. Ir manasis Tėvas iš tikrųjų padarė daug stebuklų, sąsajoje su manąja misija žemėje. Jūs buvote viso šito liudininkai ir drauge dalyvavote tame patyrime, nes dirbote kartu su Dievu. Ir jūs būsite man liudininkai, jog aš kelis kartus jus įspėjau, kad netrukus turiu sugrįžti prie to darbo, kurį dirbti man pavedė Tėvas; aš jums aiškiai pasakiau, jog šitame pasaulyje turiu jus palikti tam, kad toliau dirbčiau karalystės darbą. Būtent šituo tikslu aš jus atskyriau, Kapernaumo kalnuose. Ta patirtimi, kurią jūs patyrėte drauge su manimi, dabar jūs turite pasiruošti dalintis su kitais. Kaip į šitą pasaulį Tėvas pasiuntė mane, taip neužilgo aš pasiųsiu jus, kad atstovautumėte man ir tą darbą, kurį pradėjau aš, užbaigtumėte.

(1934.5) 178:3.3 “Jūs žvelgiate žemyn į štai ten esantį miestą liūdni, nes jūs girdėjote manuosius žodžius apie Jeruzalės pabaigą. Aš jus iš anksto įspėjau, kad nežūtumėte per jos sunaikinimą ir šitaip neuždelstumėte karalystės evangelijos skelbimo. Lygiai taip aš tikrai perspėju jus atkreipti dėmesį į tai, kad be reikalo nestatytumėte savęs į pavojų, kada jie ateis suimti Žmogaus Sūnaus. Aš turiu išvykti, bet jūs turite pasilikti, kad paliudytumėte šitą evangeliją, kada aš būsiu išvykęs, net ir taip, kaip aš nurodžiau Lozoriui bėgti nuo žmogaus įtūžio, kad jis galėtų gyventi tam, jog Dievo šlovę padarytų žinomą. Jeigu tokia yra Tėvo valia, kad aš išvykčiau, tai niekas, kad ir ką jūs galėtumėte padaryti, negali sutrukdyti dieviškajam planui. Pasirūpinkite savimi, kad jie taip pat nenužudytų ir jūsų. Tegul jūsų sielos būna drąsios gindamos evangeliją dvasios galia, bet nebūkite suklaidinti, kad imtumėtės kokio nors kvailo mėginimo ginti Žmogaus Sūnų. Man nereikia to, kad mane gintų žmogaus ranka; dangaus armijos net ir dabar yra šalia; bet aš esu pasiryžęs įvykdyti savojo Tėvo danguje valią, ir dėl to mes tikrai turime atsiduoti visam tam, kas taip greitai mus užgrius.

(1934.6) 178:3.4 “Kada jūs pamatysite šitą miestą sugriautą, tada neužmirškite, kad jūs jau įžengėte į begalinės tarnystės amžinąjį gyvenimą visą laiką besivystančioje dangaus, net dangų dangaus, karalystėje. Jūs turėtumėte žinoti, jog manojo Tėvo visatoje ir manojoje visatoje yra daug gyvenamųjų buveinių, ir kad ten šviesos vaikų laukia pažinimas tokių miestų, kurių statytojas yra Dievas, ir tokių pasaulių, kurių gyvenimo įprotis yra teisumas ir džiaugsmas tiesoje. Dangaus karalystę aš jums atnešiau čia, į žemę, bet aš pareiškiu, kad jūs visi tie, kurie į ją įeinate įtikėjimo dėka ir joje pasiliekate gyva tiesos tarnyste, tikrai pakilsite į tuos pasaulius danguje ir sėdėsite su manimi mūsų Tėvo dvasinėje karalystėje. Bet iš pradžių jūs turite pasirengti ir užbaigti tą darbą, kurį jūs pradėjote su manimi. Iš pradžių jūs turite pereiti per didžiulį sukrėtimą ir iškęsti daug vargo—ir šitie išbandymai net ir dabar yra pakibę virš mūsų—ir kada jūs būsite užbaigę savąjį darbą žemėje, tada tikrai mano džiaugsmui ateisite pas mane, net ir taip, kaip ir aš esu užbaigęs savojo Tėvo darbą žemėje ir netrukus sugrįšiu į jo glėbį.”

(1935.1) 178:3.5 Kada Mokytojas baigė kalbėti, tada atsistojo, ir jie visi nuėjo paskui jį žemyn nuo Alyvų Kalno ir į šitą miestą. Nė vienas iš apaštalų, išskyrus tuos tris, nežinojo, kur jie eina, kada jie žengė siauromis gatvelėmis besiartinančioje tamsoje. Jie yrėsi per minią, bet niekas jų neatpažino ir nežinojo, kad pro šalį eina Dievo Sūnus pakeliui į paskutinįjį mirtingojo pavidalu susitikimą su savo pasirinktais karalystės ambasadoriais. Ir apaštalai iš tikrųjų nieko nežinojo, kad vienas iš jų įžengė į sąmokslą, kad Mokytoją išduotų į jo priešų rankas.

(1935.2) 178:3.6 Jonas Morkus sekė paskui juos visą kelią iki miesto, ir kada jie įėjo per vartus, tada jis nuskubėjo pirmyn kita gatve, taip, kad jis laukė, kada jie atėjo, jog pasveikintų juos savo tėvo namuose.