(73.1) 6:0.1 AMŽINASIS Sūnus yra Visuotinio Tėvo “pirmosios” asmeninės ir absoliučios sąvokos tobula ir galutinė išraiška. Todėl, kada tik ir kaip tik Tėvas asmeniškai ir absoliučiai išreiškia save, tada jis tą daro per savo Amžinąjį Sūnų, kuris visą laiką buvo, dabar yra, ir visą laiką bus gyvasis ir dieviškasis Žodis. Ir šitas Amžinasis Sūnus gyvena visų daiktų centre, susivienijęs su Amžinojo ir Visuotinio Tėvo asmeniniu buvimu ir betarpiškai jį apgaubdamas.

(73.2) 6:0.2 Mes kalbame apie Dievo “pirmąją” mintį ir užsimename apie neįmanomą Amžinojo Sūnaus kilmę laiko požiūriu tuo tikslu, kad pasiektume žmogiškojo intelekto minties kanalus. Tokie kalbos iškraipymai išreiškia mūsų geriausias pastangas, kad būtų pasiektas ryšio kompromisas su mirtingųjų tvarinių protu, kuris yra susietas su laiku. Sekos prasme Visuotinis Tėvas niekada negalėjo turėti kokios nors pirmosios minties, taip pat ir Amžinasis Sūnus niekada negalėjo turėti kokios nors pradžios. Bet man buvo nurodyta laiko apribotam mirtingųjų protui amžinybės realybes pavaizduoti tokiais minties simboliais ir įvardinti amžinybės ryšius tokiomis laiko sekos sampratomis.

(73.3) 6:0.3 Amžinasis Sūnus yra Rojaus Tėvo dieviškosios tikrovės, beribės dvasios, ir absoliučios asmenybės visuotinės ir begalinės sąvokos dvasinis įasmeninimas. Ir šituo iš tiesų šis Sūnus sudaro Visuotinio Tėvo kūrėjo tapatybės dieviškąjį atskleidimą. Sūnaus tobula asmenybė atskleidžia, jog Tėvas iš tiesų yra visų prasmių ir vertybių amžinasis ir visuotinis šaltinis to, kas yra dvasiška, kas turi valią, tikslą, ir kas yra asmenis.

(73.4) 6:0.4 Stengdamiesi įgalinti laiko ribinį protą suformuoti tam tikrą sekos sampratą apie Rojaus Trejybės amžinųjų ir begalinių būtybių ryšius, mes vartojame tokį koncepcijos laisvumą, jog darome nuorodą į “Tėvo pirmąją asmeninę, visuotinę, ir begalinę sąvoką.” Man neįmanoma perteikti žmogiškajam protui kokios nors adekvačios idėjos apie Dievybės amžinuosius ryšius; dėl to aš iš tikrųjų vartoju tokius terminus, kurie ribiniam protui suteiks tam tikrą idėją apie šitų amžinųjų būtybių ryšius vėlesnėse laiko erose. Mes tikime, jog šis Sūnus kilo iš Tėvo; mus moko, jog abu yra be ribų amžini. Dėl to yra akivaizdu, kad laiko tvarinys niekada negali iki galo suvokti tokio Sūnaus, kuris yra kilęs iš Tėvo, ir kuris vis tik yra lygiaverčiai amžinas su pačiu Tėvu, šitos paslapties.