(1898.1) 174:1.1 Kelias dienas Petras ir Jokūbas aptarinėjo savo skirtingas nuomones apie Mokytojo mokymą, susijusį su nuodėmės atleidimu. Jie abu susitarė, kad šitą reikalą pateiks Jėzui, ir Petras pasinaudojo šita proga, kaip tinkama galimybe, kad gautų Mokytojo patarimą. Dėl to, Simonas Petras įsiterpė į pokalbį, per kurį buvo aptariami skirtumai tarp gyriaus ir garbinimo, paklausdamas: “Mokytojau, Jokūbas ir aš nesutariame dėl tavo mokymų, susijusių su nuodėmės atleidimu. Jokūbas tvirtina, jog tu mokai, kad Tėvas atleidžia mums net ir prieš tai, kada mes jo paprašome, o aš manau, jog anksčiau negu atleidimas turi eiti atgaila ir išpažintis. Kuris iš mūsų yra teisus? ką sakai tu?”
(1898.2) 174:1.2 Po trumpos tylos Jėzus reikšmingai pažvelgė į visus keturis ir atsakė: “Mano sielos broliai, jūsų nuomonės yra klaidingos, nes jūs nesuvokiate tų artimų ir kupinų meilės ryšių tarp tvarinio ir Kūrėjo, tarp žmogaus ir Dievo, prigimties. Jums nepasiseka suvokti tos supratingos užuojautos, kurią rodo išmintingas tėvas savo nesubrendusiam ir kartais klystančiam vaikui. Iš tikrųjų yra abejotina, ar išmintingi ir mylintys tėvai yra kada nors raginami atleisti savo paprastam ir normaliam vaikui. Supratingas ryšys, susietas su kupinu meilės požiūriu, veiksmingai užkerta kelią bet kokiam tokiam susvetimėjimui, dėl kurio vėliau prie tėvo atleidimo būtina derintis vaiko atgailai.
(1898.3) 174:1.3 “Kiekvieno tėvo dalis gyvena vaike. Tėvas turi supratimo prioritetą ir viršenybę visuose reikaluose, susijusiuose su vaiko-tėvo santykiais. Vaiko nesubrendimą tėvas sugeba pamatyti labiau išsivysčiusios tėviškos brandos, brandesnio vyresniojo partnerio patyrimo šviesoje. Santykiuose tarp žemiškojo vaiko ir dangiškojo Tėvo, dieviškasis gimdytojas turi užuojautos begalumą ir dieviškumą ir sugebėjimą kupinam meilės supratimui. Dieviškasis atleidimas yra neišvengiamas; jis yra neatskiriamas ir neatsiejamas nuo Dievo begalinio supratimo, nuo jo tobulo žinojimo apie viską, kas siejasi su vaiko neteisingu mąstymu ir klaidingu pasirinkimu. Dieviškasis teisingumas yra toks amžinai teisingas, kad jis būtinai įkūnija kupiną supratimo gailestingumą.
(1898.4) 174:1.4 “Kada išmintingas žmogus supras savo bičiulių vidinius impulsus, tada jis juos pamils. O kada savo brolį jūs mylite, tada jūs esate jam jau atleidę. Šitas sugebėjimas žmogaus prigimtį suprasti ir akivaizdų skriaudimą jam atleisti yra panašus į Dievą. Jeigu jūs esate išmintingi tėvai, tai būtent tokiu būdu jūs mylėsite ir suprasite savo vaikus, net atleisite jiems, kada laikinas nesusipratimas akivaizdžiai jus yra išskyręs. Vaikas, būdamas nesubrendęs ir neturėdamas išsamesnio supratimo apie vaiko-tėvo ryšio gelmę, dažnai turi patirti kaltės jausmą, kad nutolsta nuo to, kam visiškai pritaria tėvas, bet tikras tėvas kokio nors tokio nutolimo niekada sąmoningai nesuvokia. Nuodėmė yra tvarinio sąmonės patyrimas; ji nėra Dievo sąmonės dalis.
(1898.5) 174:1.5 “Jūsų nesugebėjimas arba nenoras savo bičiuliams atleisti yra jūsų nesubrendimo matas, jūsų nesugebėjimas pasiekti suaugusiojo užuojautą, supratingumą, ir meilę. Jūs nešiojate pyktį užantyje ir puoselėjate kerštą tiesiog proporcingai savo nežinojimui apie savo vaikų ir savo bičiulių būtybių vidinę prigimtį ir tikruosius troškimus. Meilė yra gyvenimo dieviškojo ir vidinio akstino padarinys. Jos pagrindas yra supratimas, ją ugdo nesavanaudiška tarnystė, ir ją tobulina išmintis.”