(1883.6) 172:5.1 Šitą sekmadienio vakarą, jiems grįžtant į Betanę, Jėzus ėjo apaštalų priešakyje. Nė žodžio nebuvo ištarta tol, kol jie skyrėsi, atėję prie Simono namų. Niekada nebuvo kitų dvylikos žmogiškųjų būtybių, kurios būtų patyrusios tokių skirtingų ir nepaaiškinamų jausmų, kokie dabar užplūdo šitų karalystės ambasadorių protus ir sielas. Šitie tvirti galilėjiečiai buvo pasimetę ir sunerimę; jie nežinojo, ko tikėtis toliau; jie buvo per daug nustebinti, kad būtų išsigandę. Jie nieko nežinojo apie Mokytojo planus kitai dienai, ir jie nepateikė jokių klausimų. Jie nuėjo ten, kur buvo apsistoję, nors miegojo nedaug, išskyrus dvynius. Bet apsiginklavę jie Simono namuose Jėzaus nesaugojo.

(1884.1) 172:5.2 Andriejus buvo visiškai suglumęs, beveik pasimetęs. Jis buvo tas vienintelis apaštalas, kuris nesiėmė tokios užduoties, kad rimtai svarstytų liaudies audringo pasveikinimo protrūkį. Jis buvo per daug užsiėmęs mintimi apie savąją atsakomybę kaip apaštališkojo korpuso vadovas, kad rimtai svarstytų garsių minios šlovinimų prasmę ar reikšmę. Andriejus buvo užimtas tuo, kad stebėjo kai kuriuos savo partnerius, kuriuos, jis baiminosi, gali į šalį nuvesti jų emocijos susijaudinimo metu, ypač Petrą, Jokūbą, Joną, ir Simoną Uolųjį. Per šitą dieną ir per kelias kitas dienas, Andriejų kamavo rimtos dvejonės, bet nė apie vieną iš šitų negerų nuojautų jis niekada neužsiminė savo apaštališkiesiems bičiuliams. Jis buvo sunerimęs dėl šio dvyliktuko kai kurių narių, kurie, jis žinojo, buvo apsiginklavę kardais, požiūrio; bet jis nežinojo, kad tokį ginklą nešiojasi ir jo paties brolis, Petras. Ir dėl to į Jeruzalę einanti procesija Andriejui padarė palyginus paviršutinišką įspūdį; jis buvo per daug užsiėmęs savosios tarnybos pareigomis, kad jį paveiktų kas nors dar.

(1884.2) 172:5.3 Simoną Petrą šitas liaudies entuziazmo pasireiškimas iš pradžių beveik pakerėjo; bet iki to laiko, kada tą naktį jie sugrįžo į Betanę, jis buvo didele dalimi prablaivėjęs. Petras tiesiog negalėjo suprasti, ką Mokytojas sumanė. Jis buvo siaubingai nusivylęs, kad Jėzus nepratęsė šitos liaudies palankumo bangos kokio nors pobūdžio pareiškimu. Petras negalėjo suprasti, kodėl Jėzus miniai nekalbėjo, kada jie atvyko prie šventyklos, arba kodėl neleido bent jau vienam iš apaštalų kreiptis į šią minią. Petras buvo puikus pamokslininkas, ir jam nepatiko matyti tai, kad tuščiai švaistomas toks didžiulis, imlus, ir entuziastingas auditorijos polėkis. Jis taip būtų norėjęs karalystės evangeliją skelbti tai miniai kaip tik ten šventykloje, bet Mokytojas buvo jiems ypač nurodęs, kad jie nemokytų ir nepamokslautų tuo metu, kada Jeruzalėje lankysis per šitą Perėjimo šventės savaitę. Toji reakcija, kurią Simonas Petras gavo iš tos vaizdingos procesijos, einančios į miestą, buvo siaubinga; iki vakaro jis prablaivėjo ir buvo neapsakomai nuliūdęs.

(1884.3) 172:5.4 Jokūbui Zabediejui, šitas sekmadienis buvo susipainiojimo ir gilaus pasimetimo diena; jis negalėjo suvokti to, kas vyko, prasmės; jis negalėjo suvokti Mokytojo tikslo, kodėl jis leido šitą laukinį audringą pasveikinimą, o tada tiems žmonėms atsisakė tarti žodį, kada jie atėjo prie šventyklos. Tuo metu, kada procesija leidosi nuo Alyvų Kalno link Jeruzalės, dar labiau, kada juos pasitiko tūkstančiai piligrimų, išpuolusių Mokytoją pasveikinti, Jokūbą žiauriai draskė prieštaringos pakilios nuotaikos ir pasitenkinimo dėl to, ką jis matė, emocijos ir gilus baimės jausmas dėl to, kas gi atsitiks, kada jie pasieks šventyklą. Ir tada iš tiesų jis buvo nusiminęs ir nusivylęs, kada Jėzus nulipo nuo asilo ir neskubėdamas ėmė vaikštinėti po šventyklos kiemus. Jokūbas negalėjo suprasti tos priežasties, kodėl nebuvo pasinaudota tokia nuostabia galimybe paskelbti karalystę. Prieš naktį, jo protą buvo tvirtai surakinęs slegiantis ir siaubingas netikrumas.

(1884.4) 172:5.5 Jonas Zabediejus beveik priartėjo prie to, kad suprastų, kodėl gi Jėzus pasielgė šitaip; bent jau iš dalies jis suvokė šito vadinamojo triumfuojančio įžengimo į Jeruzalę dvasinę reikšmę. Kada minia toliau judėjo link šventyklos, ir kada Jonas stebėjo savo Mokytoją sėdintį apžergus šį jauniklį asilą, tada jis prisiminė, kaip vieną kartą girdėjo Jėzų cituojant pastraipą iš Raštų, Zakarijo pasisakymą, kuris pavaizdavo Mesijo atvykimą kaip ramybės vyrą ir į Jeruzalę įjojantį ant asilo. Kada Jonas perkratė šitą citatą savo galvoje, tada pradėjo suvokti šito sekmadienio popietinės procesijos simbolinę reikšmę. Bent jau, šitos citatos reikšmę jis suvokė užtektinai, kad tai jam leistų tam tikra prasme pasimėgauti šiuo epizodu ir kad užkirstų kelią per dideliam nusiminimui dėl to, jog taip akivaizdžiai tuščiai baigėsi ši triumfuojanti procesija. Jono protas buvo tokio tipo, kuris natūraliai turėjo polinkį mąstyti ir jausti simboliais.

(1885.1) 172:5.6 Pilypą visiškai sutrikdė to protrūkio staigumas ir spontaniškumas. Tuo metu, kada jie leidosi nuo Alyvų Kalno, jis mintyse negalėjo pakankamai susikaupti, kad prieitų prie kokios nors tvirtos sampratos, ką reiškia visas šitas demonstravimas. Tam tikra prasme jam šis vaidinimas patiko, nes buvo pagerbiamas jo Mokytojas. Iki to meto, kada jie pasiekė šventyklą, jam nerimą ėmė kelti mintis, kad Jėzus galbūt gali jo paprašyti šitą minią pamaitinti, tokiu būdu Jėzaus elgesys, kada nuo minios jis ramiai pasitraukė, kas taip skaudžiai nuvylė didžiąją daugumą apaštalų, Pilypui buvo didžiulis palengvėjimas. Šitam dvyliktuko ekonomui minios kartais tapdavo dideliu išbandymu. Po to, kada jis išsivadavo iš savo asmeninės baimės, susijusios su šių minių materialiais poreikiais, tada Pilypas, kaip ir Petras, ėmė reikšti nepasitenkinimą dėl to, jog nieko nebuvo daroma, kad ši minia būtų mokoma. Tą naktį Pilypas šiuos patyrimus apmąstė iš naujo ir jautė pagundą suabejoti visa karalystės idėja; jis nuoširdžiai stebėjosi, ką visi šitie dalykai gali reikšti, bet apie savo abejones neužsiminė niekam; jis per daug mylėjo Jėzų. Jo asmeninis įtikėjimas į Mokytoją buvo didžiulis.

(1885.2) 172:5.7 Natanielius, be simbolinių ir pranašiškų aspektų, arčiausiai priartėjo prie to, kad suprastų Mokytojo priežastį, kodėl jis pasinaudojo Perėjimo šventės piligrimų masine parama. Jis išprotavo, prieš jiems pasiekiant šventyklą, jog be tokio demonstratyvaus įžengimo į Jeruzalę, Jėzų Sanhedrino pareigūnai būtų suėmę ir įmetę į kalėjimą tą pačią akimirką, kai tik jis būtų išdrįsęs įeiti į miestą. Dėl to, jis nė truputėlio nenustebo, jog toliau Mokytojas džiūgaujančiomis miniomis nebesinaudojo, kada jis jau buvo patekęs už sienų į miesto vidų ir šitokiu būdu žydų lyderiams buvo priverstinai įteigęs, kad jie nemėgintų jo suimti tuoj pat. Supratęs tikrąją priežastį, kodėl Mokytojas į miestą įėjo šitokiu būdu, savaime suprantama, kad Natanielius žygiavo labiau susitvardęs ir jį mažiau negu kitus apaštalus suglumino ir nuvylė vėlesnis Jėzaus elgesys. Natanielius didžiuliu laipsniu tikėjo tuo, kad Jėzus supranta žmones, o taip pat jo išmintingumu ir protingumu, kaip elgtis sunkiose situacijose.

(1885.3) 172:5.8 Motiejų šitas šventinės procesijos vaidinimas iš pradžių suglumino. Jis negalėjo suvokti prasmės to, ką matė jo akys, tol, kol jis taip pat neprisiminė tos citatos iš Zakarijo, kur pranašas buvo užsiminęs apie Jeruzalės džiūgavimą, nes atvyko jos karalius, atnešantis išgelbėjimą ir jojantis ant jauno asilo. Procesijai judant miesto kryptimi, o tada toliau einant link šventyklos, Motiejų apėmė ekstazė; jis buvo tikras, jog atsitiks kažkas nepaprasta, kada Mokytojas nueis į šventyklą šitos šaukiančios minios priešakyje. Kai vienas iš fariziejų pasišaipė iš Jėzaus, sakydamas, “Žiūrėkit, visi, matot, kas čia atvyksta, žydų karalius, jojantis ant asilo!” Motiejus tiktai didžiulių pastangų dėka susilaikė, kad nepultų jo. Nė vienas iš šio dvyliktuko nebuvo prislėgtas labiau, tą vakarą grįžtant atgal į Betanę. Po Simono Petro ir Simono Uoliojo, jis patyrė aukščiausią nervinę įtampą, ir iki vakaro išseko visiškai. Bet ryte Motiejus buvo daug linksmesnis; jis, galų gale, mokėjo pralaimėti.

(1886.1) 172:5.9 Tomas buvo labiausiai pasimetęs ir suglumęs vyras iš viso šio dvyliktuko. Didžiąją laiko dalį jis tiesiog žingsniavo, žiūrėdamas į šį reginį ir nuoširdžiai stebėdamasis, koks galėtų būti Mokytojo motyvas dalyvauti tokioje keistoje demonstracijoje. Giliai širdyje jis visą šį vaidinimą laikė šiek tiek vaikišku, jeigu iš viso ne kvailu. Jis niekada nebuvo matęs Jėzaus darančio ką nors panašaus, ir buvo pasimetęs, kad galėtų kaip nors paaiškinti jo keistą elgesį šitą sekmadienio popietę. Iki to meto, kada jie pasiekė šventyklą, Tomas išmąstė, jog šitos masinės demonstracijos tikslas buvo taip išgąsdinti Sanhedriną, kad jis neišdrįstų Mokytojo suimti tuoj pat. Grįžtant į Betanę, Tomas galvojo daug, bet nieko nešnekėjo. Iki to meto, kada reikėjo eiti miegoti, Mokytojo protingumas surengti šurmulingą įžengimą į Jeruzalę, ėmė atrodyti kaip kažkoks humoristinis kreipimasis, ir šitoks požiūris jam labai pakėlė nuotaiką.

(1886.2) 172:5.10 Simonui Uoliajam šitas sekmadienis prasidėjo kaip puiki diena. Jis įsivaizdavo, kokie nuostabūs dalykai vyks Jeruzalėje per keletą kitų dienų, ir tuo jis buvo teisus, bet Simonas svajojo apie naujo žydų nacionalinio valdymo įkūrimą, su Jėzumi Dovydo soste. Simonas įsivaizdavo, kaip nacionalistai griebsis veiksmų, vos tik bus paskelbta karalystė, o jis pats bus naujosios karalystės besirenkančių karinių pajėgų vyriausiasis vadas. Leidžiantis nuo Alyvų Kalno, jis net įsivaizdavo, kad Sanhedrino nariai ir visi jiems prijaučiantys bus nebegyvi iki tos dienos saulėlydžio. Jis iš tikrųjų tikėjo, jog turi atsitikti kažkas didinga. Jis buvo triukšmingiausias vyras visoje minioje. Iki tos popietės penktos valandos jis buvo tylus, sugniuždytas, ir praradęs viltį apaštalas. Jis niekada iki galo neatsigavo iš šios depresijos, kuri jį apėmė dėl šitą dieną patirto šoko; bent jau tol, kol nepraėjo daug laiko po Mokytojo prisikėlimo.

(1886.3) 172:5.11 Alfiejų dvyniams tai buvo puiki diena. Jie iš tikrųjų ja džiaugėsi visą laiką, ir nedalyvavę tuo metu, kada buvo ramiai vaikštinėjama prie šventyklos, jie didele dalimi nepajuto masinio entuziazmo atoslūgio. Jie akivaizdžiai negalėjo suprasti apaštalų prislėgto elgesio, kada tą vakarą jie sugrįžo į Betanę. Dvynių atmintyje šitoji diena visada išliko tokia, kada jie žemėje buvo arčiausia dangaus. Šita diena jiems suteikė aukščiausiąjį pasitenkinimą per visą jų kaip apaštalų karjerą. Ir prisiminimai apie šito sekmadienio popietės entuziazmą padėjo jiems pereiti per šitos kupinos įvykių savaitės, iki pat nukryžiavimo valandos, visą tragediją. Tai buvo pats tinkamiausias karaliaus įžengimas, kokį tik galėjo dvyniai suvokti; jiems patiko viso skambaus reginio kiekviena akimirka. Jie visiškai pritarė viskam, ką matė, ir tą ilgai išlaikė savo atmintyje.

(1886.4) 172:5.12 Iš visų apaštalų, Judui Iskarijotui šitas procesinis įžengimas į Jeruzalę turėjo labiausiai neigiamos įtakos. Jo protas buvo nepritariančiai sukilęs dėl Mokytojo priekaišto aną dieną, sąsajoje su Marijos patepimu banketo metu Simono namuose. Judas visu šiuo spektakliu bjaurėjosi. Jam jis atrodė vaikiškas, jeigu iš tikrųjų ne juokingas. Kada šitas kerštingas apaštalas žvelgė į šito sekmadienio popietės įvykius, tada Jėzus jam atrodė panašesnis į klouną, o ne į karalių. Iš visos širdies jis jautė pasipiktinimą dėl viso šito vaidinimo. Jis pritarė graikų ir romėnų pažiūroms, kurie niekino bet ką, kas sutikdavo joti ant asilo ar asiliuko. Iki to laiko, kada ši triumfuojanti procesija įžengė į miestą, Judas beveik apsisprendė apleisti tokios karalystės visą idėją; jis beveik pasiryžo atsisakyti visų tokių absurdiškų mėginimų, kad būtų įkurta dangaus karalystė. Ir tada jis pagalvojo apie Lozoriaus prisikėlimą, ir apie daugelį kitų dalykų, ir nusprendė toliau pasilikti su šiais dvylika, bent jau dar vieną dieną. Be to, jis nešiojo tą kapšą, o jis nenorėjo pabėgti turėdamas apaštališkuosius pinigus. Tą vakarą grįžtant į Betanę jo elgesys neatrodė keistas, kadangi visi apaštalai buvo lygiai taip prislėgti ir tylūs.

(1887.1) 172:5.13 Judą nepaprastai paveikė tai, kad iš jo pasišaipė jo draugai sedukėjai. Nė vienas kitas faktorius, atskirai paimtas, neturėjo jam tokio stipraus poveikio, jam priimant galutinį sprendimą apleisti Jėzų ir savo bičiulius apaštalus, kaip vienas toks epizodas, atsitikęs kaip tik tuomet, kada Jėzus pasiekė miesto vartus: Žymus sedukėjas (Judo šeimos draugas) pribėgo prie jo su piktdžiugiška pašaipos dvasia ir, plekštelėjęs jam per nugarą, tarė: “Kodėl gi tokia sunerimusi veido išraiška, mano gerasis drauge; pralinksmėk ir prisijunk prie mūsų visų, tuo metu, kada mes audringai sveikiname šitą Jėzų iš Nazareto, žydų karalių, kada jis joja per Jeruzalės vartus sėdėdamas ant asilo.” Judas niekada nebijojo persekiojimo, bet jis negalėjo pakęsti tokio pobūdžio pajuokos. Su tuo ilgai puoselėtu keršto jausmu dabar susimaišė šita fatališka pajuokos baimė, tas siaubingas ir baimę keliantis jausmas gėdytis savojo Mokytojo ir savo bičiulių apaštalų. Širdyje, šitas įšventintas karalystės ambasadorius jau buvo dezertyras; jam tiktai beliko surasti kokį nors tinkamą pretekstą ryšius su Mokytoju nutraukti atvirai.