3. Tikrasis garbinimas

(65.3) 5:3.1 Nors Rojaus Dievybės, visatos požiūriu, yra kaip viena, bet savo dvasiniuose ryšiuose su tokiomis būtybėmis, kokios gyvena Urantijoje, jos taip pat yra ir trys skirtingi ir atskiri asmenys. Asmeninio apeliavimo, komunijos, ir kitų intymių ryšių reikaluose yra skirtumas tarp Dievybės asmenų. Aukščiausiąja prasme, mes garbiname Visuotinį Tėvą ir tiktai jį. Tas tiesa, mes galime garbinti ir iš tiesų garbiname Tėvą taip, kaip jis pasireiškia savo Sūnuose Kūrėjuose, tačiau, tiesiogiai ar netiesiogiai, yra garbinamas ir dievinamas būtent Tėvas.

(65.4) 5:3.2 Visokių rūšių maldos prašymai priklauso Amžinojo Sūnaus ir šio Sūnaus dvasinės organizacijos sferai. Malda, visi formalūs pranešimai, viskas, išskyrus Visuotinio Tėvo dievinimą ir garbinimą, yra dalykai, susiję su vietine visata; paprastai jie neišeina už Sūnaus Kūrėjo jurisdikcijos ribų. Bet garbinimas be abejonės yra įtraukiamas į grandinę ir pasiunčiamas Kūrėjo asmeniui Tėvo asmenybės veikiančia grandine. Mes taip pat manome, jog tvarinio, kurio viduje gyvena Derintojas, tokį pagarbos registravimą palengvina Tėvo dvasios buvimas. Egzistuoja milžiniškas įrodymų kiekis, galintis pagrįsti tokį tikėjimą, ir aš žinau, jog visos Tėvo fragmentų kategorijos yra įgaliotos deramai užregistruoti Visuotinio Tėvo akivaizdoje savo subjektų bona fide dievinimą. Derintojai neabejotinai taip pat naudoja tiesioginius ikiasmenius komunikavimo su Dievu kanalus, ir jie lygiai taip sugeba panaudoti Amžinojo Sūnaus dvasinės traukos grandines.

(65.5) 5:3.3 Garbinimas yra paties garbinimo labui; malda įkūnija savojo aš ar tvarinio intereso elementą; tai yra tas didysis skirtumas tarp garbinimo ir maldos. Tikrajame garbinime nėra absoliučiai jokio savojo aš prašymo ar kitokio asmeninio intereso elemento; mes tiesiog garbiname Dievą dėl to, kad suvokiame jį esant. Garbinimas neprašo nieko ir nesitiki nieko garbinančiajam. Mes negarbiname Tėvo dėl to, kad galėtume ką nors gauti už tokį gilų gerbimą; mes rodome tokį atsidavimą ir įsitraukiame į tokį garbinimą kaip į natūralią ir spontanišką reakciją, pripažindami Tėvo neprilygstamą asmenybę ir dėl jo mylėtinos prigimties ir dievintinų požymių.

(65.6) 5:3.4 Tą pačią akimirką, kada į garbinimą įsibrauna savanaudiškumas, atsidavimas iš garbinimo pavirsta į maldą, ir tinkamiau iš tiesų turėtų būti nukreiptas Amžinojo Sūnaus asmeniui ar Sūnui Kūrėjui. Bet praktiniame religiniame patyrime nėra jokios priežasties, dėl kurios malda tikrai neturėtų būti adresuojama Dievui Tėvui kaip tikrojo garbinimo dalis.

(66.1) 5:3.5 Savo kasdienio gyvenimo praktiniuose reikaluose, jūs esate tų dvasinių asmenybių rankose, kurios yra kilusios iš Trečiojo Šaltinio ir Centro; jūs bendradarbiaujate su Bendrai Veikiančiojo agentūromis. Ir tokiu būdu: Jūs garbinate Dievą; meldžiatės Sūnui ir palaikote komuniją su juo; ir sprendžiate savo žemiškojo gyvenimo konkrečius reikalus kartu su Begalinės Dvasios protingomis būtybėmis, veikiančiomis jūsų pasaulyje ir per visą jūsų visatą.

(66.2) 5:3.6 Sūnūs Kūrėjai arba Aukščiausieji Valdovai, kurie vadovauja vietinių visatų likimams, atstovauja tiek Visuotiniam Tėvui, tiek Rojaus Amžinajam Sūnui. Šitie Visatos Sūnūs, Tėvo vardu, savo atitinkamuose kūriniuose priima garbinimo dievinimą ir išklauso prašančiųjų subjektų maldavimus. Kiekvienos vietinės visatos vaikams Sūnus Mykolas, iš esmės, yra Dievas. Jis yra Visuotinio Tėvo ir Amžinojo Sūnaus įasmeninimas vietinėje visatoje. Begalinė Dvasia asmeninį ryšį palaiko su šitų sferų vaikais per Visatos Dvasias, Rojaus Sūnų Kūrėjų administracinius ir kuriančiuosius partnerius.

(66.3) 5:3.7 Nuoširdus garbinimas reiškia žmogiškosios asmenybės visų galių sutelkimą, viešpataujant besivystančiai sielai ir paklūstant su ja susieto Minties Derintojo dieviškajam reguliavimui. Materialių apribojimų protas niekada negali tapti tokiu, kad labai gerai sąmoningai suvoktų tikrojo garbinimo realią reikšmę. Žmogaus suvokimą apie garbinimo patyrimo tikrovę daugiausia nulemia atsirandančios jo nemirtingos sielos besivystantis statusas. Šios sielos dvasinis augimas vyksta visiškai nepriklausomai nuo intelektualios savimonės.

(66.4) 5:3.8 Garbinimo patyrimą sudaro susižadėjusio Derintojo dieviškasis mėginimas perduoti dieviškajam Tėvui žmogiškosios sielos—Dievo ieškančio mirtingo proto ir Dievą apreiškiančio nemirtingo Derintojo bendro kūrinio—neišreiškiamus siekius ir neišsakomus troškimus. Dėl to, garbinimas yra materialaus proto veiksmas, sutinkantis su savo dvasingėjančio aš mėginimu, vadovaujant su juo susietai dvasiai, bendrauti su Dievu kaip Visuotinio Tėvo įtikėjimo sūnui. Mirtingas protas sutinka garbinti; nemirtinga siela trokšta garbinti ir pradeda garbinti; dieviškojo Derintojo buvimas vadovauja tokiam garbinimui mirtingo proto ir besivystančios sielos vardu. Tikrasis garbinimas, iš esmės, tampa tokiu patyrimu, kuris yra įgyvendinamas keturiuose kosminiuose lygiuose: intelektualiame, morontiniame, dvasiniame, ir asmeniniame—proto sąmonėje, sieloje, ir dvasioje, ir jų susivienijime asmenybėje.