1. Prisiartinimas prie Dievo

(62.3) 5:1.1 Ribinio tvarinio nesugebėjimas priartėti prie begalinio Tėvo yra ne dėl to, jog Tėvas laikosi nuošaliai, bet dėl sutvertų būtybių ribiškumo ir materialių apribojimų. Dvasinio skirtumo tarp visatos egzistencijos aukščiausiosios asmenybės ir sutvertų protingų būtybių žemesniųjų kategorijų bedugnė yra nesuvokiama. Jeigu būtų įmanoma žemesniųjų kategorijų protingas būtybes akimirksniu nugabenti betarpiškai prieš patį Tėvą, tai jos nesuprastų, jog yra tenai. Jos lygiai taip pat ten nieko nesuvoktų apie Visuotinio Tėvo buvimą, kaip nesuvokia ir dabar. Prieš mirtingąjį žmogų yra ilgas ilgas kelias iki to meto, kada jis gali nuosekliai ir tarp galimybės ribų prašyti saugaus palydėjimo pas Visuotinį Tėvą Rojuje. Dvasiškai, žmogus turi patirti daug transformavimų iki to laiko, kada jis galės pasiekti tokį lygį, kuris suteiks dvasinį matymą, kuris jį įgalins pamatyti bent kurią nors vieną iš Septynių Pagrindinių Dvasių.

(62.4) 5:1.2 Mūsų Tėvas nesislepia; jis nėra savavališkai atsiskyręs. Jis mobilizavo dieviškosios išminties resursus be perstojo stengdamasis save apreikšti savo visuotinių sferų vaikams. Begalinis grožis ir neišreiškiamas kilnumas yra susietas su jo meilės didybe, kuri jam sukelia troškimą susivienyti su kiekviena sukurta būtybe, kuri gali suvokti jį, mylėti jį, ar prisiartinti prie jo; ir būtent, dėl to, tie apribojimai, kurie yra jums įgimti, neatskiriami nuo jūsų ribinės asmenybės ir materialios egzistencijos, nulemia tą laiką ir vietą ir aplinkybes, kada jūs galite pasiekti mirtingojo kilimo kelionės tikslą ir stovėti Tėvo akivaizdoje visų daiktų centre.

(63.1) 5:1.3 Nors prisiartinimas prie Tėvo buvimo Rojuje turi laukti, kol jūsų dvasinis išsivystymas pasieks aukščiausiuosius ribinius lygius, bet jūs turėtumėte džiaugtis, suvokdami visą laiką esančią galimybę betarpiškai bendrauti su Tėvo padovanota dvasia, kuri taip artimai susieta su jūsų vidine siela ir su jūsų dvasingėjančiu savuoju aš.

(63.2) 5:1.4 Laiko ir erdvės valdų mirtingieji gali smarkiai skirtis įgimtais sugebėjimais ir intelektualiu apdovanojimu, jie gali būti aplinkoje, kuri yra ypatingai palanki visuomeniniam vystymuisi ir moralinei pažangai arba jie gali kentėti nuo to, kad nėra beveik jokios žmogiškosios pagalbos kultūrai ir tariamai civilizacijos pažangai; bet kilimo karjeroje dvasinio žengimo į priekį galimybės yra lygios visiems; dvasinės įžvalgos ir kosminių prasmių augantys lygiai yra pasiekiami visiškai nepriklausomai nuo visų tokių skirtingos materialios aplinkos evoliuciniuose pasauliuose sociomoralinių skirtumų.

(63.3) 5:1.5 Kad ir kaip Urantijos mirtingieji gali skirtis savo intelektualiomis, visuomeninėmis, ekonominėmis, ir net moralinėmis galimybėmis ir gabumais, neužmirškite, kad jų dvasinis apdovanojimas yra vienodas ir unikalus. Jie visi turi tą patį Tėvo dovanos dieviškąjį buvimą, ir jie visi vienodai privilegijuoti siekti artimos asmeninės komunijos su šita dieviškosios kilmės viduje gyvenančia dvasia, tuo tarpu jie visi gali vienodai pasirinkti tai, kad priimtų šitų Paslaptingųjų Pagalbininkų vienodą dvasinį vadovavimą.

(63.4) 5:1.6 Jeigu mirtingasis žmogus yra iš visos širdies dvasiškai motyvuotas, be galo pasišventęs vykdyti Tėvo valią, tuomet, kadangi jis taip tikrai ir taip efektyviai yra apdovanotas viduje gyvenančiu ir dieviškuoju Derintoju, tai negali būti taip, kad to individo patyrime nebūtų materializuota Dievo pažinimo aukščiausiojo laipsnio sąmonė ir dieviškasis išlikimo užtikrinimas, turint tikslą surasti Dievą progresiniu patyrimu vis labiau ir labiau tampant panašiu į jį.

(63.5) 5:1.7 Žmogaus viduje dvasiškai gyvena išliekantis Minties Derintojas. Jeigu toks žmogiškasis protas yra nuoširdžiai ir dvasiškai motyvuotas, jeigu tokia žmogiškoji siela trokšta pažinti Dievą ir tapti panašus į jį, nori nuoširdžiai vykdyti Tėvo valią, tai neegzistuoja joks mirtingojo trūkumo neigiamas poveikis, taip pat neegzistuoja ir galimas teigiamos galios įsikišimas, kuris galėtų užkirsti kelią tokiai dieviškai motyvuotai sielai saugiai pakilti iki Rojaus vartų.

(63.6) 5:1.8 Tėvas nori, kad jo visi tvariniai asmeniškai bendrautų su juo. Jis Rojuje turi tokią vietą, kur priimami visi tie, kurių išlikimo statusas ir dvasinė prigimtis padaro įmanomu tokį pasiekimą. Dėl to apsistokite savo filosofijoje dabar ir amžiams ties šituo: Kiekvienam iš jūsų ir visiems mums, Dievas yra prieinamas, Tėvas yra pasiekiamas, tas kelias yra atviras; dieviškosios meilės jėgos ir dieviškojo administravimo metodai ir priemonės yra visos suvienytos tam, kad būtų palengvintas kiekvienos visatos kiekvienos vertos protingos būtybės žengimas į priekį į Visuotinio Tėvo akivaizdą Rojuje.

(63.7) 5:1.9 Tas faktas, jog į Dievo pasiekimą yra įtrauktas milžiniškai ilgas laikas, nė kiek nesumažina Begaliniojo buvimo ir asmenybės realumo. Jūsų kilimas yra septynių supervisatų grandinės dalis, ir nors jūs skriejate aplink ją nesuskaičiuojamą daugybę kartų, bet galite tikėtis, dvasia ir statusu, kad visą laiką skriejate į vidų. Jūs galite pasitikėti tuo, kad būsite pervedami iš sferos į sferą, iš išorinių grandinių visą laiką arčiau vidinio centro, ir kurią nors dieną, neabejokite, jūs tikrai stovėsite dieviškojo ir centrinio buvimo akivaizdoje ir matysite jį, vaizdžiai kalbant, akis į akį. Tai realių ir tiesiogine prasme dvasinių lygių pasiekimo klausimas: ir šituos dvasinius lygius gali pasiekti bet kuri būtybė, kurios viduje yra apsigyvenęs Paslaptingasis Pagalbininkas, ir kuri vėliau amžinai susilieja su tuo Minties Derintoju.

(64.1) 5:1.10 Tėvas dvasiškai nesislapsto, bet tiek daug jo tvarinių patys pasislėpė tarp savo pačių valinių sprendimų ir kuriam laikui atsiskyrė nuo komunijos su jo dvasia ir su jo Sūnaus dvasia, patys pasirinkdami iškreiptus kelius ir atsiduodami tam, kad savo netolerantišku protu ir nedvasine prigimtimi per daug sureikšmintų save.

(64.2) 5:1.11 Mirtingasis žmogus gali priartėti prie Dievo ir gali pakartotinai apleisti dieviškąją valią tol, kol yra pasirinkimo galia. Žmogaus galutinė lemtis nėra užantspauduota tol, kol jis neprarado tos galios pasirinkti Tėvo valią. Tėvo širdis niekada nebūna abejinga savo vaikų reikmėms ir prašymui. Tiktai jo palikuonys amžiams iš tikrųjų nusuka savo širdis nuo Tėvo traukiamosios galios, kada jie galutinai ir visam laikui praranda troškimą vykdyti jo dieviškąją valią—pažinti jį ir būti tokie, kaip jis. Lygiai taip iš tikrųjų žmogaus amžinasis likimas yra užtikrinamas, kada susiliejimas su Derintoju paskelbia visatai, jog toks kylantysis priėmė galutinį ir nepakeičiamą sprendimą gyventi Tėvo valia.

(64.3) 5:1.12 Didis Dievas užmezga tiesioginį ryšį su mirtinguoju žmogumi ir suteikia begalinio ir amžinojo ir nesuvokiamo savojo aš dalį, kad gyventų ir būtų jo viduje. Dievas yra pradėjęs amžiną jaudinantį patyrimą su žmogumi. Jeigu jūs pasiduodate dvasinių jėgų, esančių jūsų viduje ir aplink jus, vadovavimui, tuomet jūs negalite nepasiekti to aukštojo likimo, kurį mylintis Dievas nustatė kaip savo kylančiųjų tvarinių iš erdvės evoliucinių pasaulių tikslą visatoje.