(1737.5) 156:5.1 Šito trečiadienio popietę, savo kreipimosi metu, Jėzus savo pasekėjams pirmą kartą papasakojo apie baltąją leliją, kuri savo tyrą ir kaip sniegas baltą žiedą iškelia aukštai į saulės šviesą, nors jos šaknys yra įsikibusios į juodos žemės dumblą ir purvą apačioje. “Lygiai taip,” sakė jis, “mirtingasis žmogus, nors savo kilmės ir būties šaknis turi žmogiškosios prigimties gyvulinėje dirvoje, bet įtikėjimo dėka jis gali savo dvasinę prigimtį iškelti į dangiškosios tiesos saulės šviesą ir iš tikrųjų duoti taurių dvasinių vaisių.”

(1738.1) 156:5.2 Būtent per šitą patį pamokslą Jėzus panaudojo pirmąją ir vienintelę parabolę, kuri buvo susieta su jo paties amatu—dailidės užsiėmimu. Ragindamas “Pakloti gerus pamatus dvasinių sugebėjimų kilnaus charakterio augimui,“ jis sakė: “Tam, kad būtų vedami dvasiniai vaisiai, jūs turite gimti iš dvasios. Jus turi mokyti dvasia ir vesti dvasia, jeigu tarp savo bičiulių norite gyventi užpildytą dvasia gyvenimą. Bet nepadarykite neprotingo dailidės klaidos, kuris veltui švaisto brangų laiką tašydamas, matuodamas, ir šlifuodamas kirminų pergraužtą ir iš vidaus puvančią medieną, ir tada, kada jis šitaip visą savo laiką yra paskyręs sugedusiam rąstui, turi jį išmesti kaip netinkamą tam, jog būtų panaudotas kaip pagrindas namui, kurį jis nori pastatyti tokį, kad atsilaikytų prieš laiką ir audras. Tegul kiekvienas žmogus pasirūpina, jog charakterio intelektualūs ir moraliniai pagrindai būtų tokie, kad tinkamai išlaikytų vis besiplečiančios ir kilninančios dvasinės prigimties antstatą, kuris šitokiu būdu turi transformuoti mirtingojo protą ir tada, drauge su iš naujo atkurtu protu, turi pasiekti tai, kad išsivystytų siela, turinti nemirtingą likimą. Jūsų dvasinė prigimtis—ši drauge sukurta siela—yra gyvasis augimas, bet toji dirva, iš kurios turi išaugti šitie aukštesni žmogiškojo vystymosi ir dieviškojo likimo pasireiškimai, yra individo protas ir moralė. Atsirandančios sielos dirva yra žmogiška ir materiali, bet šio sujungto proto ir dvasios tvarinio likimas yra dvasinis ir dieviškas.”

(1738.2) 156:5.3 Tos pačios dienos vakare Natanielius paklausė Jėzaus: “Mokytojau, kodėl mes meldžiamės, jog Dievas mūsų nevestų į pagundą, kada iš tavo apreiškimo apie Tėvą mes gerai žinome, kad jis tokių dalykų nedaro niekada?” Jėzus atsakė Natanieliui:

(1738.3) 156:5.4 “Nekeista, jog tu pateiki tokius klausimus, matau, kad pradedi pažinti Tėvą tokį, kokį jį pažįstu aš, o ne tokį, kokį neaiškiai matė ankstesnieji hebrajų pranašai. Tu puikiai žinai, kaip mūsų protėviai buvo linkę Dievą matyti beveik visur, kur tik kas atsitikdavo. Dievo rankos jie ieškojo visuose gamtiniuose pasireiškimuose ir kiekviename neįprastame žmogiškojo patyrimo epizode. Dievą jie sujungė tiek su gėriu, tiek ir su blogiu. Jie manė, kad Mozės širdį jis suminkštino, o faraono širdį padarė kietesnę. Kada žmogus turėjo stiprų akstiną ką nors padaryti, gera ar bloga, tada jis buvo įpratęs šitas neįprastas emocijas aiškinti taip: ‘Su manimi kalbėjosi Viešpats, pasakė padaryk taip ir šitaip, arba nueik šen ir ten.’ Dėl to, kadangi žmonės taip dažnai ir taip smarkiai susidurdavo su pagunda, tai tapo mūsų protėvių įpročiu tikėti, jog Dievas juos atvedė į tai, kad išmėgintų, nubaustų, ar sustiprintų. Bet dabar gi jūs, iš tikrųjų, žinote geriau. Jūs žinote, kad žmones perdaug dažnai į pagundą veda jų pačių savanaudiški akstinai ir jų gyvulinės prigimties impulsai. Kada šitokiu būdu jus gundo, tada aš jums patariu, jog, kada jūs sąžiningai ir nuoširdžiai pagundą suvokiate tiesiog tokią, kokia ji yra, tuomet dvasios, proto, ir kūno energijas, kurios siekia pasireikšti, išmintingai nukreipkite į aukščiausiuosius kanalus ir link idealistiškesnių tikslų. Šitaip savo pagundas jūs tikrai galite transformuoti į sutvirtinančio mirtingojo tarnavimo aukščiausiuosius tipus, tuo metu, kada jūs beveik visiškai išvengiate šitų alinančių ir silpninančių konfliktų tarp gyvulinės ir dvasinės prigimčių.

(1738.4) 156:5.5 “Bet leiskite man jus įspėti, kad nepadarytumėte kvailystės mėgindami vieną troškimą pakeisti kitu ir tariamai aukštesniu troškimu vien tiktai žmogiškosios valios jėga. Jeigu jūs tikrai norėtumėte nugalėti mažesnės ir žemesnės prigimties pagundas, tuomet jūs turite pasiekti tokį dvasinio išsivystymo lygį, kuriame jūs realiai ir iš tikrųjų būsite išsiugdę tikrąjį susidomėjimą tomis aukštesnėmis ir idealistiškesnėmis elgesio formomis ir meilę toms aukštesnėms ir idealistiškesnėms elgesio formoms, kurias jūsų protas trokšta pakeisti žemesniais ir mažiau idealistiniais elgesio įpročiais, kuriuos jūs suvokiate kaip pagundą. Šitokiu būdu dvasinės transformacijos dėka jūs būsite išlaisvinti, vietoje to, jog vis daugiau jaustumėte perdaug didelę naštą apgaulingai slopindami mirtingojo troškimus. Tai, kas yra sena ir žemesnio lygio, bus užmiršta dėl meilės tam, kas yra nauja ir aukštesnio lygio. Visada grožis laimi prieš bjaurastį širdyse visų tų, kuriuos yra apšvietusi tiesos meilė. Naujos ir nuoširdžios dvasinės meilės išsiveržianti energija turi galingą jėgą. Ir vėl aš jums sakau, nepasiduokite blogiui, bet vietoje šito nugalėkite blogį gėriu.”

(1739.1) 156:5.6 Iki išnaktų apaštalai ir evangelininkai toliau klausinėjo, ir iš tų daugelio atsakymų mes norėtume pateikti tokias mintis, perteiktas šiuolaikine frazeologija:

(1739.2) 156:5.7 Tvirtas siekis, išmintingas sprendimas, ir subrandinta išmintis yra pagrindiniai materialios sėkmės dalykai. Lyderiavimas priklauso nuo natūralių sugebėjimų, protingumo, valios galios, ir ryžto. Dvasinis likimas priklauso nuo įtikėjimo, meilės, ir atsidavimo tiesai—alkio ir troškulio teisumui—iš visos širdies troškimo surasti Dievą ir būti tokiam, kaip jis.

(1739.3) 156:5.8 Nepraraskite drąsos dėl to, jog pamatėte, kad jūs esate žmogiškas. Žmogiškoji prigimtis gali būti linkusi į blogį, bet ji nėra savaime nuodėminga. Nenusiminkite dėl to, kad iki galo negalite užmiršti kokio nors savo apgailėtino patyrimo. Tos klaidos, kurių jums nepavyksta užmiršti laike, bus užmirštos amžinybėje. Palengvinkite savosios sielos naštą sparčiai įgydami savojo likimo ilgalaikės perspektyvos požiūrį, išplėskite savosios karjeros visatą.

(1739.4) 156:5.9 Nedarykite tokios klaidos, kad sielos vertingumą imtumėte nustatinėti remdamiesi proto netobulumu arba kūno apetitu. Neteiskite sielos, taip pat ir jos likimo nevertinkite pagal vieną atskirą nepasisekusį žmogiškąjį epizodą. Jūsų dvasinį likimą sąlygoja vien tiktai jūsų dvasiniai troškimai ir tikslai.

(1739.5) 156:5.10 Religija yra Dievą pažįstančio žmogaus atsirandančios nemirtingos sielos išskirtinai dvasinis patyrimas, bet moralinė galia ir dvasinė energija yra galingos jėgos, kurias galima panaudoti susidūrus su sunkiomis visuomeninėmis situacijomis ir sprendžiant sudėtingas ekonomines problemas. Šitos moralinės ir dvasinės dovanos visus žmogiškojo gyvenimo lygius padaro turtingesnius ir prasmingesnius.

(1739.6) 156:5.11 Jums yra skirta gyventi ribotą ir skurdų gyvenimą, jeigu jūs išmoksite mylėti tiktai tuos, kurie myli jus. Žmogiškoji meilė iš tiesų gali būti abipusė, bet dieviškoji meilė sklinda į išorę, stengdamasi visada patenkinti jos ieškojimą. Kuo mažiau meilės yra bet kokio tvarinio prigimtyje, tuo didesnis yra šios meilės poreikis, ir tuo daugiau iš tikrųjų dieviškoji meilė stengiasi tokį poreikį patenkinti. Meilė niekada nebūna savanaudiška, ir jos negalima pasidovanoti sau. Dieviškoji meilė negali būti užsidariusi; ją reikia nesavanaudiškai dovanoti.

(1739.7) 156:5.12 Karalystės tikintieji turėtų turėti besąlyginį įtikėjimą, turi tikėti iš visos sielos, į neabejotiną teisumo triumfą. Karalystės kūrėjai turi neabejoti amžinojo išgelbėjimo evangelijos tiesa. Tikintieji vis didesniu laipsniu turi išmokti, kaip pasitraukti į šalį nuo gyvenimo skubos—kaip išvengti materialiosios egzistencijos nuolatinių vargų—tuo metu, kada jie atgaivina sielą, įkvepia protą, ir atnaujina dvasią garbinančio bendravimo dėka.

(1739.8) 156:5.13 Dievą pažįstantys individai nepraranda drąsos atsitikus nelaimei arba dėl nusivylimų jie nenusimena. Tikinčiųjų neveikia depresija, kurią sukelia grynai materialūs perversmai; dvasioje gyvenančiųjų ramybės materialaus pasaulio epizodai nedrumsčia. Kandidatai į amžinąjį gyvenimą praktikuoja teikiantį energiją ir kuriantįjį metodą tam, kad pasitiktų mirtingojo gyvenimo visus vingius ir rūpesčius. Su kiekviena nugyventa diena tikram tikinčiajam elgtis teisingai yra vis lengviau.

(1740.1) 156:5.14 Dvasinis gyvenimas milžinišku laipsniu padidina tikrąją savigarbą. Bet savigarba nėra žavėjimasis savimi. Savigarba visada yra suderinta su meile ir tarnavimu savo bičiuliams. Neįmanoma gerbti savęs didesniu laipsniu negu jūs mylite savo artimą; vienas yra sugebėjimo matas kitam.

(1740.2) 156:5.15 Laikui einant, kiekvienas tikras tikintysis ima vis sumaniau savo bičiuliams skiepyti meilę amžinajai tiesai. Ar atskleisdami gėrį žmonėms jūs šiandien esate išradingesni negu vakar? Ar jūs šiais metais teisumą siūlote geriau negu praėjusiais metais? Ar išalkusias sielas vesdami į dvasinę karalystę jūs tą darote vis sumaniau?

(1740.3) 156:5.16 Ar jūsų idealai yra pakankamai aukšti, kad jums užtikrintų amžinąjį išgelbėjimą, tuo metu, kada jūsų idėjos yra tokios praktinės, kad jų dėka jūs taptumėte naudingu piliečiu, veikiančiu drauge su savo bičiuliais mirtingaisiais? Dvasioje, jūsų pilietybė yra danguje; materialiame kūne, jūs vis dar tebesate žemės karalysčių piliečiai. Cezariui atiduokite materialiuosius dalykus, o Dievui atiduokite dvasinius.

(1740.4) 156:5.17 Besivystančios sielos dvasinio sugebėjimo matas yra jūsų įtikėjimas į tiesą ir jūsų meilė žmogui, bet jūsų žmogiškojo charakterio stiprybės matas yra jūsų sugebėjimas atsispirti priešiškumo jausmui ir jūsų sumanumas nepasiduoti liūdnoms mintims gilaus skausmo akivaizdoje. Pralaimėjimas yra tikrasis veidrodis, kuris sąžiningai parodo, koks jūs esate iš tiesų.

(1740.5) 156:5.18 Kada jūs tampate vyresni pagal metus ir labiau patyrę karalystės reikaluose, ar tada jūs tampate taktiškesni, turėdami reikalų su nedrausmingais mirtingaisiais, ir pakantesni, gyvendami su užsispyrusiais bučiuliais? Taktas yra visuomeninės svertų sistemos atramos taškas, o pakantumas yra didžios sielos skiriamasis ženklas. Jeigu jūs turite šitas retas ir nuostabias dovanas, tai su laiku jūs tapsite dėmesingesni ir sumanesni savo vertose pastangose vengti visų nereikalingų visuomeninių nesusipratimų. Tokios išmintingos sielos sugeba išvengti didelės dalies nemalonumų, kurie tikrai ištinka visus tuos, kurie kenčia dėl emocinio prisiderinimo stokos, tuos, kurie atsisako suaugti, ir tuos, kurie atsisako pasenti pagarbiai.

(1740.6) 156:5.19 Venkite nesąžiningumo ir nedorumo visose savo pastangose pamokslaudami tiesą ir skelbdami evangeliją. Nesiekite nepelnyto pripažinimo ir nenorėkite neužtarnautos simpatijos. Meilę plačiai priimkite tiek iš dieviškųjų, tiek ir iš žmogiškųjų šaltinių, nesvarbu, kokie būtų jūsų nuopelnai, ir atsakydami patys mylėkite dosniai. Bet visuose kituose reikaluose, kurie yra susiję su garbe ir liaupsinimu, siekite tiktai to, kas sąžiningai priklauso jums.

(1740.7) 156:5.20 Dievo-sąmonės mirtingasis yra tikras dėl išgelbėjimo; gyvenimo jis nebijo; jis yra nuoširdus ir nuoseklus. Jis žino, kaip drąsiai ištverti neišvengiamas kančias; jis neaimanuoja, kada susiduria su neišvengiamais sunkumais.

(1740.8) 156:5.21 Tikras tikintysis nepailsta daryti gėrį vien tik dėl to, kad susiduria su kliūtimis. Sunkumai sužadina to, kuris myli tiesą, užsidegimą, tuo tarpu kliūtys tiktai meta iššūkį bebaimio karalystės kūrėjo pastangoms.

(1740.9) 156:5.22 Ir daug kitų dalykų Jėzus mokė juos prieš tai, kada jie susiruošė iš Tyro išvykti.

(1740.10) 156:5.23 Tą dieną prieš Jėzui paliekant Tyrą, kad sugrįžtų į Galilėjos jūros regioną, jis sukvietė savo pagalbininkus draugėn ir dvylikai evangelininkų nurodė grįžti skirtingu maršrutu, o ne tuo, kuriuo turi vykti jis ir dvylika apaštalų. Ir po to, kada evangelininkai su Jėzumi čia išsiskyrė, tai jiems taip artimai su juo bendrauti daugiau nebeteko niekada.