(1715.1) 153:5.1 Ne kartą Jėzus buvo sudaužęs savo apaštalų viltis, daug kartų jis buvo sužlugdęs jų nuostabiausius lūkesčius, bet niekada jų nusivylimo laikas arba skausmo laikotarpis neprilygo šitam nusivylimui arba skausmui, kuris juos apėmė dabar. Ir, taip pat, dabar prie jų depresijos prisidėjo ir tikra baimė dėl savojo saugumo. Juos visus stebinančiai pritrenkė tai, kad taip staiga ir visiškai nuo jų nusigręžė paprasti žmonės. Juos taip pat kažkiek išgąsdino ir sukėlė nerimo ir tas netikėtas drąsumas ir pernelyg atkaklus ryžtas, kurį rodė fariziejai, atvykę čia iš Jeruzalės. Bet labiausiai juos suglumino netikėtas Jėzaus taktikos pasikeitimas. Įprastomis aplinkybėmis šito karingesnio požiūrio atsiradimą jie būtų sveikinę, bet tai, kaip jis kilo, drauge su didele dalimi kitų netikėtų dalykų, juos pritrenkė.

(1715.2) 153:5.2 Ir dabar, priedo prie visų savo pergyvenimų, kada jie pasiekė namus, Jėzus atsisakė valgyti. Valandų valandas jis buvo atsiskyręs viename iš viršutinių kambarių. Buvo beveik vidurnaktis, kada Joabas, evangelininkų vadovas, sugrįžo ir pranešė, jog maždaug vienas trečdalis jo partnerių šį reikalą apleido. Per visą vakarą ištikimi mokiniai ateidavo ir vėl išeidavo, pranešinėdami, jog visur Kapernaume vyko staigus jausmų pasikeitimas Mokytojo atžvilgiu. Lyderiai iš Jeruzalės nedelsdami ėmė kurstyti šitą nepasitenkinimo jausmą ir visais įmanomais būdais stengėsi skatinti tai, kad žmonės atsitrauktų nuo Jėzaus ir jo mokymų. Per šitas išbandymų valandas šios dvylika moterų tarėsi Petro namuose. Jos buvo nepaprastai nusiminusios, bet nė viena iš jų nepabėgo.

(1715.3) 153:5.3 Buvo šiek tiek po pusiaunakčio, kada Jėzus nusileido iš viršutinio kambario ir prisijungė prie šių dvylikos ir jų padėjėjų, iš viso jų buvo apie trisdešimt. Jis tarė: “Aš suprantu, jog šitas karalystės išsijojimas jus liūdina, bet tai yra neišvengiama. Vis tik, po viso to mokymo, kurį esate gavę, ar yra kokia nors rimta priežastis, kuri verstų jus suglumti dėl manųjų žodžių? Kodėl gi yra taip, kad jūs esate apimti baimės ir siaubo, kada matote, jog šitoji karalystė yra apvaloma nuo šitų abejingų minių ir šitų nesuinteresuotų mokinių? Kodėl gi jūs sielvartaujate, kada aušta nauja diena, kad toliau šviestų dangaus karalytės dvasinių mokymų naujoje šlovėje? Jeigu jums sunku ištverti šitą išbandymą, tai ką, tada, darysite, kai Žmogaus Sūnus turės sugrįžti pas savo Tėvą? Kada gi ir kaip gi jūs pasirengsite tam laikui, kai aš pakilsiu į tą vietą, iš kurios atėjau į šitą pasaulį?

(1715.4) 153:5.4 “Mano mylimieji, jūs turite prisiminti, jog atgimsta būtent dvasia; materialus kūnas ir visa tai, kas su juo yra susiję, turi mažai naudos. Tie žodžiai, kuriuos aš jums pasakiau, yra dvasia ir gyvenimas. Būkite geros nuotaikos! Aš jūsų neapleidau. Didelė dalis tikrai įsižeis dėl aiškių žodžių, pasakytų šitomis dienomis. Jūs jau girdėjote, kad daug mano mokinių nusigręžė; su manimi jie daugiau nebeina. Iš pat pradžių aš žinojau, kad šitie abejingi tikintieji pakeliui atkris. Argi aš jūsų dvylikos vyrų nepasirinkau ir neišskyriau kaip karalystės ambasadorių? Ir dabar tokiu laikmečiu, kaip šitas, argi jūs irgi dezertyruotumėte? Tegu kiekvienas iš jūsų rūpinasi savo įtikėjimu, nes vienam iš jūsų gresia rimtas pavojus.” Ir kada Jėzus baigė kalbėti, tada Simonas Petras tarė: “Taip, Viešpatie, mes esame nusiminę ir pasimetę, bet mes tikrai tavęs neapleisime niekada. Tu mus mokei amžinojo gyvenimo žodžių. Mes tikėjome tavimi ir ėjome kartu su tavimi visą šitą laiką. Mes tikrai nenusisuksime, nes žinome, jog tave atsiuntė Dievas.” Ir kai tik Petras nustojo šnekėti, tai jie visi vieningai linkelėjo pritardami jo ištikimybės pasižadėjimui.

(1716.1) 153:5.5 Tada Jėzus pasakė “Eikite poilsio, nes mums ateina sunkūs laikai; mūsų laukia įtemptos dienos.”