(49.5) 3:4.1 Vienas po kito einantys savęs padovanojimai visatoms, kada jos yra sukuriamos, jokiu būdu nesumažina galios potencialo arba išminties atsargų, ir toliau esančių ir besiilsinčių Dievybės centrinėje asmenybėje. Tėvas niekada niekuo nėra sumažinęs jėgos, išminties, ir meilės potencialo, kurį turėjo, ir taip pat neprarado nė vieno iš savo šlovingosios asmenybės požymių dėl neriboto savęs padovanojimo Rojaus Sūnums, savo pavaldiems kūriniams, ir daugybei jų tvarinių.

(49.6) 3:4.2 Kiekvienos naujos visatos sukūrimas reikalauja naujo gravitacijos suderinimo; bet net jeigu kūrimas tęstųsi be ribų, amžinai, net iki begalybės, taip, kad galiausiai materiali kūrinija egzistuotų be apribojimų, tai vis tiek kontrolės ir koordinavimo galia, besiilsinti Rojaus Saloje, būtų lygi ir adekvati tokios begalinės visatos įvaldymui, kontrolei, ir koordinavimui. Ir po šito begalinės jėgos ir galios padovanojimo bekraštei visatai, Begalinysis vis tiek būtų pasikrovęs tokiu pačiu jėgos ir energijos laipsniu; Beribis Absoliutas vis tiek būtų nesumažintas; Dievas vis tiek turėtų tą patį begalinį potencialą, lygiai taip, tarsi jėga, energija, ir galia niekada nebūtų buvusios išlietos, apdovanojant visatų visatas.

(50.1) 3:4.3 Ir šitaip yra su išmintimi: Tas faktas, jog protas yra taip laisvai paskleidžiamas valdų mąstymui, nė mažiausiu laipsniu nenuskurdina centrinio dieviškosios išminties šaltinio. Kada visatų skaičius daugėja, tada auga ir sferų būtybių skaičius iki tokių ribų, kurios pranoksta suvokimą, bet jeigu protas ir toliau be galo bus padovanojamas šitoms aukšto ir žemo statuso būtybėms, tai vis tiek Dievo centrinė asmenybė iš tiesų ir toliau turės tą patį amžinąjį, begalinį, ir visaišmintį protą.

(50.2) 3:4.4 Tas faktas, kad jis pasiunčia dvasios pasiuntinius iš savęs tam, kad jie apsigyventų jūsų pasaulio ir kitų pasaulių vyrų ir moterų viduje, jokiu būdu nesumažina jo sugebėjimo tam, kad jis veiktų kaip dieviškoji ir visagalė dvasinė asmenybė; ir nėra absoliučiai jokio apribojimo dėl tokių dvasinių Pagalbininkų laipsnio ar skaičiaus, kokį jis sugeba ir kokį jam leidžiama išsiųsti. Šitaip dalį savęs atiduodamas savo tvariniams jis sukuria šitiems dieviškai apdovanotiems mirtingiesiems progresinių ir viena po kitos einančių egzistencijų beribę, beveik nesuvokiamą galimybę ateityje. Ir šitas dosnus savęs platinimas šitų nuostabių tarnaujančiųjų dvasinių esybių pavidalu jokiu būdu nesumažina tiesos ir žinių išminties ir tobulumo, besiilsinčių visaišminčio, visažinio, ir visagalio Tėvo asmenyje.

(50.3) 3:4.5 Laiko mirtingiesiems yra ateitis, bet Dievas gyvena amžinybėje. Nors aš esu kilęs iš tos vietos, kuri yra netoli nuo Dievybės gyvenamosios buveinės, bet aš negaliu leisti sau teigti, jog kalbu tobulai suprasdamas daugelio dieviškųjų požymių begalybę. Tiktai proto begalybė gali iki galo suvokti egzistencijos begalybę ir veiksmo amžinybę.

(50.4) 3:4.6 Mirtingajam žmogui matomai negalima pažinti dangiškojo Tėvo begalumo. Ribinis protas negali suprasti tokios absoliučios tiesos ar fakto. Bet šita pati ribinė žmogiškoji būtybė gali iš tikrųjų jausti — tiesiogine prasme patirti—tokios begalinės Tėvo MEILĖS visą ir nesumažintą poveikį. Tokią meilę galima tikrai patirti, ir nors patyrimo kokybė nėra ribojama, bet tokio patyrimo kiekybę griežtai riboja žmogaus pajėgumas dvasiniam imlumui ir su juo susietas sugebėjimas mylėti Tėvą, reaguojant į jo meilę.

(50.5) 3:4.7 Begalinių savybių ribinis suvokimas toli pranoksta logiškai apribotus tvarinio sugebėjimus dėl to, jog mirtingasis žmogus yra sutvertas pagal Dievo atvaizdą—jo viduje gyvena begalybės fragmentas. Dėl to žmogaus arčiausias ir brangiausias priartėjimas prie Dievo yra meilės dėka ir per meilę, nes Dievas yra meilė. Ir viskas, kas yra tokiame unikaliame ryšyje, yra aktualus patyrimas kosminėje sociologijoje, Kūrėjo-tvarinio ryšyje—Tėvo-vaiko prisirišime.