4. Kitą vakarą

(1634.1) 145:4.1 Per visą kitą vakarą po šito didingo išgydymo protrūkio, džiūgaujanti ir laiminga minia užtvindė Zabediejaus namus, ir Jėzaus apaštalai buvo pasiekę emocinio entuziazmo aukščiausiąją viršūnę. Žmogiškuoju požiūriu, tai galbūt ir buvo didingiausia diena iš visų tų nuostabių dienų, kada jie bendravo su Jėzumi. Niekada anksčiau arba vėliau tikrai nebuvo jų viltys pakilusios į tokias tvirtų lūkesčių aukštybes. Tik prieš keletą dienų, ir kada dar jie buvo Samarijos teritorijoje, Jėzus jiems buvo sakęs, jog atėjo toji valanda, kai karalystė turi būti paskelbta su galia, ir dabar jų akys pamatė, kas, jų manymu, turi būti šito pažado įvykdymas. Jiems virpulį kėlė tas įsivaizdavimas, kas turi įvykti dar, jeigu šitas stulbinantis gydančiosios galios pasireiškimas yra tik pati pradžia. Tvyrojusios jų abejonės dėl Jėzaus dieviškumo buvo išsklaidytos. Juos tiesiogine prasme apsvaigino juos sugluminusi pakerėjimo ekstazė.

(1634.2) 145:4.2 Tačiau, kada jie ėmė ieškoti Jėzaus, tai negalėjo jo surasti. Mokytojas buvo labai sunerimęs dėl viso to, kas buvo atsitikę. Šitie vyrai, moterys, ir vaikai, kurie buvo išgydyti nuo įvairiausių ligų, lūkuriavo iki vėlyvos nakties, tikėdamiesi, kad Jėzus sugrįš ir jie galės jam padėkoti. Apaštalai negalėjo suprasti Mokytojo elgesio, kada ėjo valandos, o jis tebebuvo atsiskyręs; jų džiaugsmas būtų buvęs visareikšmis ir tobulas, jeigu ne jo tebesitęsiantis nebuvimas. Kada Jėzus iš tiesų sugrįžo pas juos, tai metas buvo vėlus, ir praktiškai visi tie, kurie buvo gavę naudos iš to išgydymo epizodo, buvo išsivaikščioję į savo namus. Jėzus atsisakė to, kad jį sveikintų ir juo žavėtųsi šie dvylika ir kiti, kurie tebelaukė, kad jį pasveikintų, tiktai tepasakė: “Džiūgaukite ne dėl to, kad mano Tėvas yra galingas ir gali išgydyti kūną, bet dėl to, kad jis yra stiprus ir gali išgelbėti sielą. Eikime poilsio, nes rytoj mes turesime užsiimti Tėvo reikalais.”

(1634.3) 145:4.3 Ir vėl iš tiesų šie dvylika vyrų nuėjo ilsėtis nusivylę, suglumę, ir nusiminę širdyje; mažai kas iš jų, išskyrus dvynius, tą naktį miegojo daug. Vos tiktai Mokytojas padarydavo ką nors tokio, kas suvirpindavo jo apaštalų sielas ir pradžiugindavo jų širdis, tada tuoj pat jis atrodo sužlugdydavo jų viltis ir visiškai sugriaudavo jų drąsos ir entuziazmo pamatus. Kada šitie pasimetę žvejai žvelgė vienas kitam į akis, tebuvo vienintelė mintis: “Mes negalime jo suprasti. Ką visa tai reiškia?”