(1619.5) 144:3.1 Bet apaštalai vis dar nebuvo patenkinti; jie troško, kad Jėzus jiems duotų maldos modelį, kurio jie galėtų mokyti savo naujus mokinius. Išklausęs šitą samprotavimą apie maldą, Jokūbas Zabediejus tarė: “Labai gerai, Mokytojau, bet mes ne tiek sau patiems taip smarkiai trokštame maldos formos, kiek savo naujiems tikintiesiems, kurie taip dažnai maldauja mūsų, “Išmokykite mus, kaip tinkamai melstis Tėvui danguje.’”

(1619.6) 144:3.2 Kada Jokūbas baigė šnekėti, tada tarė Jėzus: “Tuomet, jeigu vis dar tebetrokštate tokios maldos, aš jums pateiksiu tą, kurios mokiau savuosius brolius ir seseris Nazarete”:

(1620.1) 144:3.3 Mūsų Tėve, kuris esi danguje,
(1620.2) 144:3.4 Tebūnie pašventintas tavasis vardas.
(1620.3) 144:3.5 Teateinie tavoji karalystė; tebūnie tavoji valia
(1620.4) 144:3.6 Žemėje, kaip ji yra danguje.
(1620.5) 144:3.7 Duok mums šiandien duonos rytdienai;
(1620.6) 144:3.8 Atgaivink mūsų sielas gyvenimo vandeniu.
(1620.7) 144:3.9 Ir kiekvienam iš mūsų atleisk mūsų skolas,
(1620.8) 144:3.10 Kaip ir mes atleidome savo skolininkams.
(1620.9) 144:3.11 Apsaugok mus nuo pagundų, išvaduok mus iš blogio,
(1620.10) 144:3.12 Ir vis labiau mus padaryk tokiais tobulais, koks esi ir pats.

(1620.11) 144:3.13 Nėra nieko keisto, jog apaštalai troško, kad Jėzus juos išmokytų maldos modelio tikintiesiems. Jonas Krikštytojas savo pasekėjus buvo išmokęs kelių maldų; visi didieji mokytojai buvo suformulavę maldų saviesiems mokiniams. Žydų religiniai mokytojai turėjo maždaug dvidešimt penkias ar trisdešimt nustatytų maldų, kurias jie kalbėdavo sinagogose ir net gatvių sankryžose. Jėzus ypač prieštaravo tam, kad būtų meldžiamasi viešumoje. Iki šito meto šie dvylika buvo girdėję jį besimeldžiantį tiktai keletą kartų. Jie matė jį praleidžiantį ištisas naktis besimeldžiantį ar garbinantį, ir jiems buvo labai smalsu sužinoti jo prašymų būdą ar formą. Jiems iš tikrųjų labai reikėjo sužinoti, ką atsakyti minioms, kada jos prašydavo, kad išmokytų melstis, kaip Jonas buvo išmokęs savuosius mokinius.

(1620.12) 144:3.14 Jėzus šiuos dvylika mokė visada melstis slapta; atsiskyrus išeiti į tylų gamtos prieglobstį arba nueiti į savo kambarius ir užsidaryti duris prieš pradedant maldą.

(1620.13) 144:3.15 Po Jėzaus mirties ir pakilimo pas Tėvą, daugeliui tikinčiųjų tapo įprasta šitą vadinamąją Viešpaties maldą užbaigti pridedant žodžius—”Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.” Dar vėliau dvi eilutės buvo prarastos perrašinėjant, o šitai maldai buvo pridėtas papildomas sakinys, sakantis: “Nes tavoji karalystė ir galia ir šlovė yra per amžių amžius.”

(1620.14) 144:3.16 Jėzus apaštalams davė maldos kolektyvinę formą, kokią jie naudodavo namuose Nazarete. Jis niekada nemokė formalios asmeninės maldos, jis mokė tiktai grupinių, šeimyninių, arba visuomeninių prašymų. Ir šitą daryti jis niekada nepasisiūlė pats.

(1620.15) 144:3.17 Jėzus mokė, jog veiksminga malda turi būti:

(1620.16) 144:3.18 1. Nesavanaudiška—ne vien tik sau vienam.
(1620.17) 144:3.19 2. Ja tikima—turi atitikti įtikėjimą.
(1620.18) 144:3.20 3. Nuoširdi—tyra iš širdies.
(1620.19) 144:3.21 4. Išmintinga—sutinkamai su apsišvietimu.
(1620.20) 144:3.22 5. Ja pasitikima—atsiduodama Tėvo visaišmintei valiai.

(1620.21) 144:3.23 Kada Jėzus leido ištisas naktis ant kalno besimelsdamas, iš esmės tą jis darė būtent dėl savo mokinių, ypač dėl šių dvylikos. Mokytojas dėl savęs meldėsi labai mažai, nors jis didele dalimi buvo įsitraukęs į garbinimą, kuris savo prigimtimi buvo jo protinga komunija su savuoju Rojaus Tėvu.