(1589.2) 141:3.1 Mokytojas ir jo apaštalai pasiliko prie Amato beveik trims savaitėms. Apaštalai ir toliau pamokslaudavo miniai du kartus per dieną, o Jėzus pamokslavo kiekvieno Sabato popietę. Tapo nebeįmanoma toliau ilsėtis trečiadieniais; taigi Andriejus viską sutvarkė taip, jog per šešias dienas savaitėje kiekvieną dieną turėtų ilsėtis du apaštalai, tuo tarpu savo pareigas atlikdavo visi Sabato pamaldų metu.

(1589.3) 141:3.2 Petras, Jokūbas, ir Jonas atliko didžiąją dalį viešo pamokslavimo. Pilypas, Natanielius, Tomas, ir Simonas atliko didžiąją dalį asmeninio darbo ir vedė pamokas specialioms atvykusiųjų grupėms; dvyniai toliau apskritai palaikydavo tvarką, tuo tarpu Andriejaus, Motiejaus, ir Judo veikla išsivystė į bendro vadovavimo komitetą iš trijų, nors kiekvienas iš šio trejeto taip pat atliko ir didžiulį religinį darbą.

(1589.4) 141:3.3 Andriejus didelę laiko dalį skyrė tarp Jono mokinių ir naujesniųjų Jėzaus mokinių nuolat iškylančių nesusipratimų ir nesutarimų suderinimui. Rimtos situacijos susidarydavo kas keletą dienų, bet Andriejus, padedamas savo apaštališkųjų partnerių, sugebėdavo priversti besiginčijančias puses pasiekti kokį nors susitarimą, bent jau laikinai. Jėzus nesutiko dalyvauti nė viename tokiame pasitarime; jis taip pat nedavė ir jokio patarimo, kaip deramai sureguliuoti šituos sunkumus. Jis nė karto nepatarė ir apaštalams, kaip jie turėtų spręsti šitas painias problemas. Kada Andriejus ateidavo pas Jėzų su šitais klausimais, jis visada sakydavo: “Tai nėra išmintinga, kada šeimininkas dalyvauja savo svečių šeimos vaiduose; išmintingas gimdytojas niekada nepalaiko nė vienos pusės savo vaikų nereikšminguose ginčuose.”

(1589.5) 141:3.4 Mokytojas parodė didžiulę išmintį ir pademonstravo tobulą sąžiningumą visuose savo reikaluose su savo apaštalais ir su visais savo mokiniais. Jėzus iš tikrųjų buvo žmonių šeimininkas; jis darė didžiulę įtaką visiems savo bičiuliams žmonėms dėl suderinto savo asmenybės žavesio ir jėgos. Jo griežtas, klajokliškas, ir benamis gyvenimas turėjo nematomą viešpataujantį poveikį. Jo valdinga mokymo maniera, aiški logika, argumentavimo jėga, išmintinga įžvalga, proto gyvumas, neprilygstama pusiausvyra, ir stulbinantis pakantumas turėjo intelektualaus patrauklumo ir dvasinės pritraukiančios jėgos. Jis buvo paprastas, vyriškas, nuoširdus, ir bebaimis. Kada esant Mokytojui pasireikšdavo visas toks fizinis ir intelektualus poveikis, tada taip pat pasireikšdavo ir visi tie dvasiniai būties kerai, kurie buvo susiję su jo asmenybe—kantrybė, švelnumas, nuolankumas, nuoširdumas, ir kuklumas.

(1589.6) 141:3.5 Jėzus iš Nazareto iš tikrųjų buvo stipri ir valinga asmenybė; jis buvo intelektuali galia ir dvasinė tvirtovė. Jo asmenybė patiko ne tik dvasingai mąstančioms moterims, kurios buvo tarp jo pasekėjų, bet taip pat ir išsilavinusiam ir intelektualiam Nikodemui ir grubiam romėnų kareiviui, kapitonui, pastatytam sargyboje prie kryžiaus, kuris, visą laiką stebėjo, kaip Mokytojas miršta, ir jam mirus, pasakė, “Tikrai, tai buvo Dievo sūnus.” Ir stiprūs, atšiaurūs Galilėjos žvejai vadino jį Mokytoju.

(1590.1) 141:3.6 Jėzaus paveikslai yra labai nevykę. Tie Kristaus paveikslai turi žalingą poveikį jaunimui; šventyklų prekiautojai vargu ar būtų bėgę nuo Jėzaus, jeigu jis būtų buvęs toks vyras, kokį jį paprastai pavaizduodavo jūsų menininkai. Jis buvo oraus vyriškumo įkūnijimas; jis buvo geras, bet natūralus. Jėzus nepozavo, jog yra švelnus, saldus, kilnus, ir nuoširdžiai mistiškas. Jo mokymas buvo jaudinančiai dinamiškas. Jis ne tik norėjo gero, bet jis iš tikrųjų darė tai, kas yra gera.

(1590.2) 141:3.7 Mokytojas niekada nesakė: “Ateikite pas mane visi tie, kurie esate tingūs, ir visi tie, kurie esate svajotojai.” Bet tikrai jis daug kartų sakė: “Ateikite pas mane visi tie, kurie dirbate, ir aš jums tikrai suteiksiu poilsį—dvasinę stiprybę.” Mokytojo jungas, iš tikrųjų, yra lengvas, bet net ir šituo atveju, jis niekada jo neprimeta, kiekvienas individas šitą jungą turi užsidėti laisva valia.

(1590.3) 141:3.8 Jėzus parodė, kaip nugalima aukojimo dėka, išdidumo ir savanaudiškumo aukojimo dėka. Parodydamas gailestingumą, jis norėjo pavaizduoti dvasinį išsilaisvinimą iš bet kokios nuoskaudos, sielvarto, pykčio, ir savanaudiškos valdžios ir keršto geismo. Ir kada jis pasakė, “Nesipriešinkite blogiui,” tada jis vėliau paaiškino, kad jis neturi omenyje to, jog būtų toleruojama nuodėmė arba būtų patariama broliautis su neteisingumu. Jis daugiau turėjo ketinimą mokyti atlaidumo, “nesipriešinti blogam elgesiui savosios asmenybės atžvilgiu, savo asmeninio orumo jausmų įžeidimui.”