(35.5) 2:2.1 Net jūsų senovės pranašai suprato amžiną, niekada neprasidedančią, niekada nesibaigiančią, apskritiminę Visuotinio Tėvo prigimtį. Dievas tiesiogine prasme ir amžinai būna savo visatų visatoje. Jis apgyvendina dabartinę akimirką visu savo absoliučiu didingumu ir amžinuoju didumu. «Tėvas gyvybę turi savyje, ir šitoji gyvybė yra amžinoji gyvybė.” Per visus amžinus amžius būtent Tėvas, “suteikia gyvybę visiems.” Dieviškajame vientisume yra begalinis tobulumas. “Aš esu Viešpats; aš nesikeičiu.” Mūsų žinios apie visatų visatą atskleidžia ne tik tai, kad jis yra Šviesų Tėvas, bet ir tai, kad tvarkydamas tarpplanetinius reikalus jis “neįvairuoja, ir neturi jokio keitimosi šešėlio.” Jis “skelbia pabaigą nuo pradžios.” Jis sako: “Manasis nuosprendis tikrai galios; ir viską, kas man patinka, aš tikrai padarysiu” “sutinkamai su amžinuoju tikslu, kurį aš sumaniau savo Sūnuje.” Šitokiu būdu Pirmojo Šaltinio ir Centro planai ir tikslai, kaip ir jis pats: amžini, tobuli, ir niekada nesikeičia.

(35.6) 2:2.2 Tėvo mandatuose yra pilnatvės užbaigtumas ir prisotinimo tobulumas: “Ką Dievas bedaro, tas tikrai bus amžiams; nieko nebegalima nei prie to pridėti, nei iš to atimti.” Visuotinis Tėvas neatgailauja dėl savo išminties ir tobulumo pirminių planų. Jo planai nesikeičia, jo sprendimai yra pastovūs, tuo tarpu jo veiksmai yra dieviški ir neklystantys. “Jo akimis tūkstantis metų yra ne kas kita, kaip tik praėjusi vakar diena ir nepaliekanti pėdsako.” Dieviškumo tobulumas ir amžinybės didingumas amžiams pranoksta mirtingojo žmogaus apriboto proto suvokimo ribas.

(36.1) 2:2.3 Nesikeičiančio Dievo reakcijos, įgyvendinant savo amžinąjį tikslą, gali atrodyti, jog keičiasi sutinkamai su tuo, kaip mainosi jo sutvertų protingų tvarinių požiūris ir kaip keičiasi jų protas; tai yra, jie gali akivaizdžiai ir paviršutiniškai keistis; bet po šiuo paviršiumi ir už visų išorinių pasireiškimų, vis tiek tebėra amžinojo Dievo nesikeičiantis tikslas, amžinai trunkantis planas.

(36.2) 2:2.4 Išorėje visatose tobulumas būtinai turi būti santykinis terminas, bet centrinėje visatoje, ir ypač Rojuje, tobulumas yra nesumažintas; kai kuriais aspektais jis yra net absoliutus. Trejybės pasireiškimai keičia dieviškojo tobulumo pademonstravimą, bet jo nesumažina.

(36.3) 2:2.5 Dievo pirminį tobulumą sudaro ne tariamas teisumas, bet vietoje šito jį sudaro tobulumas, kuris yra neatskiriamas nuo jo dieviškosios prigimties gėrio. Jis yra galutinis, užbaigtas, ir tobulas. Nėra nieko tokio, ko trūktų jo teisaus charakterio grožiui ir tobulumui. Ir visas gyvųjų egzistencijų planas erdvės pasauliuose yra sukoncentruotas ties dieviškuoju tikslu visus valinius tvarinius iškelti į tokią aukštą lemtį, kad jie patys patirtų Tėvo Rojaus tobulumą. Dievas nėra nei savanaudiškas, nei užsidaręs; jis nesustodamas save dovanoja savo milžiniškos visatų visatos visiems savimoningiems tvariniams.

(36.4) 2:2.6 Dievas yra amžinai ir be galo tobulas, jis negali asmeniškai savo paties patyrimu pažinti netobulumo, bet jis iš tikrųjų turi visų Rojaus Sūnų Kūrėjų evoliucinių visatų visų kovojančių tvarinių netobulumo viso patyrimo sąmonę. Tobulumo Dievo asmeninis ir išlaisvinantis prisilietimas nustelbia širdis ir įjungia į grandines prigimtį visų tų mirtingųjų tvarinių, kurie yra pakilę į visatos moralaus matymo lygį. Šitokiu būdu, o taip pat ir dieviškojo buvimo ryšių dėka, Visuotinis Tėvas iš tikrųjų dalyvauja patyrime su ištisos visatos kiekvienos moralios būtybės besivystančios karjeros nesubrendimu ir netobulumu.

(36.5) 2:2.7 Žmogiškieji apribojimai, potencialus blogis, nėra dieviškosios prigimties dalis, bet mirtingojo patyrimas su blogiu ir visi žmogaus ryšiai su juo yra kuo tikriausiai Dievo visą laiką besiplečiančios saviraiškos laiko vaikuose—moralinės atsakomybės tvariniuose, kuriuos sukūrė ar išvystė kiekvienas Sūnus Kūrėjas išvykdamas iš Rojaus—dalis.