(1532.3) 137:6.1 Jėzaus pirmasis viešas pasirodymas po savojo krikšto buvo Kapernaumo sinagogoje Sabato dieną, kovo 2-ąją, 26 m. po Kr. gim. Sinagoga buvo perpildyta. Pasakojimą apie krikštą Jordano upėje dabar papildė šviežios naujienos iš Kanos apie tą vandenį ir vyną. Jėzus į garbės vietas pasodino savo šešis apaštalus, o drauge su jais sėdėjo jo materialaus kūno broliai Jokūbas ir Judas. Jo motina, parvykusi į Kapernaumą kartu su Jokūbu išvakarėse, taip pat dalyvavo, sėdėjo sinagogos moterų sekcijoje. Visa sinagoga įsitempusi laukė; visi tikėjosi pamatyti kokį nors nepaprastą viršgamtinės galios pasireiškimą, kuris tinkamai paliudytų to, kuris tą dieną turėjo jiems kalbėti, prigimtį ir valdžią. Bet jiems buvo skirta nusivilti.

(1532.4) 137:6.2 Kada Jėzus atsistojo, tada sinagogos valdytojas įteikė jam Raštų ritinėlį, ir jis skaitė iš pranašo Isajo: “Šitaip sako Viešpats: ‘Dangus yra manasis sostas, o žemė yra manasis pakojis. Kur yra tas namas, kurį pastatėte man? Ir kur gi yra mano gyvenamoji buveinė? Visa tai iš tikrųjų sukūrė manosios rankos,’ sako Viešpats. ‘Bet šituo žmogumi aš tikrai pasirūpinsiu, net ir tuo, kuris yra vargšas ir turi atgailaujančią dvasią, ir kuris dreba nuo manųjų žodžių.’ Klausykitės Viešpaties žodžio jūs tie, kurie drebate ir bijote: ‘Jūsų sielos broliai neapkentė jūsų ir išvijo jus dėl manojo vardo.” Bet tegul Viešpats būna pašlovintas. Jis tikrai jums pasirodys džiaugsme, o visi kiti tikrai bus sugėdinti. Balsas iš miesto, balsas iš šventovės, balsas iš Viešpaties sako: ‘Prieš patirdama gimdymo skausmus, ji pagimdė; prieš pajusdama skausmą, ji pagimdė žmogaus vaikelį.’ Kas gi girdėjo tokį dalyką? Argi galima priversti žemę pagimdyti per vieną dieną? Arba, argi gali nacija gimti iš karto? Bet Viešpats sako šitaip: ‘Štai aš paskleisiu ramybę kaip upę, ir net pagonių šlovė tikrai bus tokia, kaip tekanti upė. Kaip ir tą, kurį guodžia motina, taip ir aš iš tiesų guosiu jus. Ir jūs tikrai būsite guodžiami net ir Jeruzalėje. Ir kada šituos dalykus jūs pamatysite, tada jūsų širdys džiūgaus.’”

(1533.1) 137:6.3 Kada jis baigė skaityti, tada Jėzus atidavė ritinėlį jo saugotojui. Prieš atsisėsdamas jis tiesiog tarė: “Būkite kantrūs, ir jūs tikrai išvysite Dievo šlovę; ji tikrai bus net ir su visais tais, kurie bus su manimi ir šitokiu būdu išmoks vykdyti manojo Tėvo, kuris yra danguje, valią.” Ir žmonės išsiskirstė namo, stebėdamiesi, ką visa tai reiškia.

(1533.2) 137:6.4 Tą popietę Jėzus ir jo apaštalai, su Jokūbu ir Judu, sulipo į valtį ir nusiyrė netoli nuo kranto, kur sustojo, tuo tarpu jis pasakojo jiems apie ateinančią karalystę. Ir apie tai jie suprato daugiau negu trečiadienio naktį.

(1533.3) 137:6.5 Jėzus nurodė jiems imtis savo įprastų pareigų tol, kol “ateis karalystės valanda.” Ir tam, kad juos paskatintų, jis parodė pavyzdį sugrįždamas į nuolatinį darbą valčių dirbtuvėje. Paaiškinęs, jog kiekvieną vakarą po tris valandas jie turėtų paskirti savo būsimojo darbo apmąstymams ir pasirengimui, Jėzus toliau pasakė: “Mes tikrai visi liksime čia, kol man Tėvas lieps jus pakviesti. Dabar kiekvienas iš jūsų turite sugrįžti prie savo įprastų darbų tiesiog tarsi nieko nebūtų atsitikę. Niekam nepasakokite apie mane ir prisiminkite, jog manoji karalystė neturi ateiti su triukšmu ir magiškais kerais, bet vietoje šito ji turi ateiti dėka didžiulio pasikeitimo, kurį manasis Tėvas bus rūpestingai išvystęs jūsų širdyse ir širdyse tų, kurie bus tikrai pakviesti, kad šios karalystės tarybose prisijungtų prie jūsų. Dabar jūs esate mano draugai; aš pasitikiu jumis ir myliu jus; netrukus jūs turėsite tapti mano asmeniniais pagalbininkais. Būkite kantrūs, būkite nuoširdūs. Visada pakluskite Tėvo valiai. Pasiruoškite atsiliepti į karalystės pakvietimą. Nors jūs ir patirsite didžiulį džiaugsmą manojo Tėvo tarnystėje, bet taip pat jūs turėtumėte būti pasirengę ir nemalonumams, nes aš jus perspėju, jog daugelis į karalystę pateks tiktai patirdami didžiulius sukrėtimus. Bet tų, kurie karalystę yra suradę, džiaugsmas bus pilnas ir jie bus vadinami visos žemės palaimintaisiais. Bet nepuoselėkite netikrų vilčių; ties manaisiais žodžiais pasaulis suklups. Net ir jūs, mano draugai, nevisiškai suvokiate, ką aš atskleidžiu jūsų supainiotam protui. Nedarykite klaidos; mes pradedame dirbti tokiai kartai, kuri reikalauja ženklų. Žmonės reikalaus stebuklų kaip įrodymo, jog aš esu pasiųstas savojo Tėvo, o apreiškimo apie manojo Tėvo meilę jie neskubės pripažinti manosios misijos mandatu.”

(1533.4) 137:6.6 Tą vakarą, kada jie buvo sugrįžę į krantą, prieš jiems išsivaikštant savais keliais, Jėzus, stovėdamas prie vandens krašto, meldėsi: “Mano Tėve, dėkoju tau už šituos mažylius, kurie nepaisydami savo abejonių, jau ir dabar tiki. Ir dėl jų gerovės aš atsidėjau tam, kad vykdyčiau tavąją valią. Ir dabar teišmoksta jie būti kaip vienas, net ir taip, kaip vienas esame mes.”