(29.7) 1:6.1 Žmogiškoji asmenybė yra laiko-erdvės atvaizdo šešėlis, kurį meta dieviškojo Kūrėjo asmenybė. Ir niekada negalima deramai suvokti jokios tikrovės tyrinėjant jos šešėlį. Šešėliai turėtų būti aiškinami kaip tikrosios substancijos funkcija.

(30.1) 1:6.2 Dievas yra mokslui priežastis, filosofijai idėja, religijai asmuo, net mylintis dangiškasis Tėvas. Dievas yra mokslininkui pirminė jėga, filosofui vienybės hipotezė, religininkui gyvasis dvasinis patyrimas. Žmogaus neadekvačią Visuotinio Tėvo asmenybės sampratą gali pagerinti tiktai žmogaus dvasinis žengimas į priekį visatoje ir ji taps tikrai adekvačia tiktai tada, kada laiko ir erdvės piligrimai pagaliau pasieks gyvojo Dievo dieviškąjį apkabinimą Rojuje.

(30.2) 1:6.3 Niekada iš akiračio nepraraskite antipodinių požiūrių į asmenybę, kaip ją suvokia Dievas ir žmogus. Žmogus į asmenybę žvelgia ir ją suvokia, žiūrėdamas ribinio požiūriu į tai, kas yra begalinis; Dievas žiūri begalinio požiūriu į tai, kas yra ribinis. Žmogus turi žemiausią asmenybės tipą; Dievas turi aukščiausią, net svarbiausią, galutinį, ir absoliutų asmenybės tipą. Dėl to iš tiesų geresnės sampratos apie dieviškąją asmenybę turėjo kantriai laukti, kol atsiras geresnės idėjos apie žmogiškąją asmenybę, ypač išaukštinto apreiškimo tiek apie žmogiškąją, tiek apie dieviškąją asmenybę Mykolo, Sūnaus Kūrėjo savęs padovanojimo Urantijoje gyvenimo dėka.

(30.3) 1:6.4 Ta ikiasmenė dieviškoji dvasia, kuri gyvena mirtingojo proto viduje, savo pačios buvimu, pateikia savo realaus egzistavimo tvirtą įrodymą, bet dieviškosios asmenybės sąvoką galima suvokti tiktai tikro asmeninio religinio patyrimo dvasinės įžvalgos dėka. Bet kokį asmenį, žmogiškąjį ar dieviškąjį, galima pažinti ir suvokti visiškai nepriklausomai nuo to asmens išorinių reakcijų ar materialaus buvimo.

(30.4) 1:6.5 Tam tikras moralinio potraukio ir dvasinės harmonijos laipsnis yra esminis draugystei tarp dviejų asmenų; mylinti asmenybė vargu ar gali atsiskleisti tokiam asmeniui, kuris nemyli. Net ir dėl to, kad būtų priartėta prie dieviškosios asmenybės pažinimo, turi būti pašvęstas visas žmogaus asmenybės talentas; neryžtingas, dalinis atsidavimas bus bergždžias.

(30.5) 1:6.6 Kuo geriau žmogus supras save ir įvertins savo bičiulių asmenybės vertybes, tuo daugiau jis trokš pažinti Pirminę Asmenybę, ir tuo nuoširdžiau toks Dievą pažįstantis žmogus stengsis būti toks, kaip Pirminė Asmenybė. Jūs galite ginčytis dėl nuomonių apie Dievą, bet patyrimas su juo ir jame egzistuoja aukščiau už ir pranoksta bet kokius žmogiškuosius ginčus ir paprasčiausią intelektualią logiką. Dievą pažįstantis žmogus savo dvasinį patyrimą pavaizduoja ne tam, kad įtikintų netikinčiuosius, bet tikinčiųjų mokymui ir abipusiam pasitenkinimui.

(30.6) 1:6.7 Tvirtinti, kad visatą galima pažinti, kad ji yra suvokiama, reiškia tvirtinti, kad šią visatą sutvėrė protas ir valdo asmenybė. Žmogaus protas gali suvokti tiktai kito proto, nesvarbu, ar jis būtų žmogiškas ar viršžmogiškas, protinius reiškinius. Jeigu žmogaus asmenybė gali patirti visatą, tai reiškia, jog kažkur toje visatoje yra paslėpta kažkoks dieviškasis protas ir reali asmenybė.

(30.7) 1:6.8 Dievas yra dvasia—dvasinė asmenybė; žmogus taip pat yra dvasia—potenciali dvasinė asmenybė. Jėzus iš Nazareto pasiekė šito dvasinės asmenybės potencialo visišką įgyvendinimą žmogiškajame patyrime; dėl to jo gyvenimas, pašvęstas Tėvo valios vykdymui, tampa žmogui realiausiu ir idealiausiu Dievo asmenybės apreiškimu. Nors Visuotinio Tėvo asmenybę galima suvokti tiktai realiu religiniu patyrimu, bet Jėzaus žemiškajame gyvenime mus įkvėpia Dievo asmenybės tokio įkūnijimo ir atskleidimo tobulas pademonstravimas tikrame žmogiškajame patyrime.