(1486.4) 134:4.1 Žmonių brolystė remiasi Dievo tėvyste. Dievo šeima yra kilusi iš Dievo meilės—Dievas yra meilė. Dievas Tėvas dieviškai myli savo vaikus, juos visus.

(1486.5) 134:4.2 Dangaus karalystė, dieviškasis valdymas, remiasi dieviškojo suverenumo faktu—Dievas yra dvasia. Kadangi Dievas yra dvasia, tai šitoji karalystė yra dvasinė. Dangaus karalystė nėra nei materiali, nei vien tiktai intelektuali; ji yra dvasinis ryšys tarp Dievo ir žmogaus.

(1486.6) 134:4.3 Jeigu skirtingos religijos pripažįsta Dievo Tėvo dvasinį suverenumą, tuomet iš tikrųjų visos tokios religijos sugyvena taikiai. Tiktai kada viena religija laikosi nuostatos, kad ji kokiu nors požiūriu yra aukštesnė už visas kitas, ir kad ji turi išskirtinę valdžią kitų religijų atžvilgiu, tada iš tikrųjų tokia religija išdrįsta būti nepakanti kitoms religijoms arba drįsta persekioti kitų religijų tikinčiuosius.

(1487.1) 134:4.4 Religinė taika—brolystė—niekada negali egzistuoti nebent visos religijos nori visiškai atiduoti visą bažnytinę valdžią ir iki galo atsisakyti bet kokios sampratos apie dvasinį suverenumą. Vien tiktai Dievas yra dvasinis suverenas.

(1487.2) 134:4.5 Jūs negalite turėti lygybės tarp religijų (religinės laisvės) be religinių karų, nebent visos religijos sutiktų visą religinį suverenumą perduoti kokiam nors viršžmogiškajam lygiui, pačiam Dievui.

(1487.3) 134:4.6 Žmogaus širdyje dangaus karalystė sukurs religinę vienybę (nebūtinai vienodumą), nes bet kuri religinė grupė ir visos religinės grupės, susidedančios iš tokių religinių tikinčiųjų, neturės jokių minčių apie bažnytinę valdžią—religinį suverenumą.

(1487.4) 134:4.7 Dievas yra dvasia, ir Dievas dvasinio savojo aš fragmentą atiduoda tam, kad jis apsigyventų žmogaus širdyje. Dvasiškai, visi žmonės yra lygūs. Dangaus karalystėje nėra kastų, klasių, visuomeninių lygių, ir ekonominių grupių. Jūs visi esate sielos broliai.

(1487.5) 134:4.8 Bet tą patį akimirksnį, kada tiktai iš savojo akiračio išleisite Dievo Tėvo dvasinį suverenumą, tada, kokia nors viena religija ims tvirtinti, kad ji yra pranašesnė už kitas religijas; ir tada, vietoje ramybės žemėje ir geros valios tarp žmonių, prasidės nesutarimai, abipusiai kaltinimai, net ir religiniai karai, bent jau karai tarp religininkų.

(1487.6) 134:4.9 Laisvą valią turinčios būtybės, kurios save laiko lygiomis, jeigu jos tarpusavyje nepripažįsta to, kad paklūsta kažkokiam viršsuverenumui, kažkokiai valdžiai, kuri juos valdo ir kuri yra aukštesnė, tai anksčiau ar vėliau pasiduos pagundai išmėginti savo sugebėjimus tam, jog įgytų galią ir valdžią kitų asmenų ir grupių atžvilgiu. Lygybės koncepcija niekada neatneša ramybės, išskyrus tuomet, kada tarpusavyje yra pripažįstamas kažkoks iš aukščiau valdantis viršsuverenumo poveikis.

(1487.7) 134:4.10 Urmijos religininkai drauge gyveno santykinai taikiai ir ramiai, nes jie buvo visiškai atsisakę visų savo minčių apie religinį suverenumą. Dvasiškai, jie visi tikėjo į suverenų Dievą; visuomeniškai, visą ir neginčijamą valdžią turėjo pirmininkaujantis vadovas—Simboitonas. Jie puikiai žinojo, kas atsitiktų bet kuriam mokytojui, kuris imtųsi įsakinėti savo bičiuliams mokytojams. Negali būti tvirtos religinės ramybės Urantijoje tol, kol visos religinės grupės savanoriškai neatsisakys savųjų minčių apie dieviškąjį palankumą, išrinktąją tautą, ir religinį suverenumą. Tiktai kada Dievas Tėvas taps aukščiausiuoju, tada žmonės tikrai taps religiniais broliais ir žemėje gyvens religinės ramybės sąlygomis.