Urantija > Urantijos Knyga > IV DALIS. Jėzaus gyvenimas ir ... > 133 Dokumentas. Sugrįžimas iš ... > 5. Atėnuose — pokalbis apie mo... >

5. Atėnuose — pokalbis apie mokslą

(1476.3) 133:5.1 Netrukus jie atvyko į senąjį graikų mokslo ir švietimo centrą, ir Ganidą jaudino toji mintis, kad jis yra Atėnuose, kad yra Graikijoje, kažkada buvusios Aleksandro imperijos, kuri savo sienas buvo išplėtusi net ir iki jo paties Indijos žemės, kultūros centre. Reikalų nebuvo daug; todėl Gonodas didžiąją laiko dalį praleido su Jėzumi ir Ganidu, aplankydamas daug įdomių vietų ir klausydamasis vaikino ir jo įvairiapusio mokytojo įdomių diskusijų.

(1476.4) 133:5.2 Nuostabus universitetas Atėnuose tebeklestėjo, ir tas trejetas dažnai užsukdavo į jo mokymosi sales. Jėzus ir Ganidas buvo išsamiai aptarę Platono mokymus tada, kada jie lankė paskaitas muziejuje Aleksandrijoje. Jiems visiems patiko Graikijos menas, kurio pavyzdžių tai šen tai ten mieste dar tebebuvo surandama.

(1476.5) 133:5.3 Tiek tėvui, tiek sūnui labai patiko diskusija apie mokslą, į kurią savo užeigoje vieną vakarą Jėzus įsitraukė su filosofu graiku. Po to, kada šitas pedantas kalbėjo beveik tris valandas, ir, kada jis užbaigė savo aiškinimą, tada Jėzus, šiuolaikinės minties požiūriu, pasakė:

(1476.6) 133:5.4 Mokslininkai gali kažkurią dieną išmatuoti gravitacijos, šviesos, ir elektros energiją, arba jėgos pasireiškimus, bet šitie patys mokslininkai niekada negalės jums (moksliškai) pasakyti, kas šitie visatos reiškiniai yra. Mokslas nagrinėja fizinės energijos veiklas; religija reikalą turi su amžinosiomis vertybėmis. Tikroji filosofija iškyla iš tokios išminties, kuri daro viską, kas įmanoma, kad tarpusavyje susietų šituos kiekybinius ir kokybinius stebėjimus. Visada yra pavojus, jog mokslininkas, žvelgiantis iš grynai fizinių pozicijų, gali užsikrėsti matematiniu pasididžiavimu ir statistiniu egoizmu, jau nekalbant apie dvasinį aklumą.

(1476.7) 133:5.5 Logika yra veiksminga materialiame pasaulyje, ir matematika yra patikima tada, kada jos pritaikymas ribojasi fiziniais daiktais; bet nei vienos, nei kitos nereikia laikyti visiškai patikima arba neklystančia, kada būna taikoma gyvenimo problemoms. Gyvenimas apima reiškinius, kurie nėra iki galo materialūs. Aritmetika sako, jeigu vienas vyras galėtų nukirpti vieną avį per dešimt minučių, tai dešimt vyrų ją galėtų nukirpti per vieną minutę. Tai yra racionali matematika, bet taip nėra, nes tie dešimt vyrų negalėtų to padaryti; jie vienas kitam taip smarkiai trukdytų, kad tas darbas labai sulėtėtų.

(1477.1) 133:5.6 Matematika tvirtina, kad, jeigu vienas asmuo atitinka tam tikrą intelektualios ir moralios vertės vienetą, tai dešimt asmenų išreikštų dešimt kartų didesnę vertę. Bet turint reikalą su žmogiškąja asmenybe, arčiau tiesos būtų sakyti, jog toks asmenybių susivienijimas yra suma, kuri prilygsta konkrečių asmenybių, esančių lygtyje, skaičiaus kvadratui vietoje to, kad prilygtų jų paprastai aritmetinei sumai. Žmogiškųjų būtybių visuomeninė grupė, kuri darniai dirba harmonijoje, atitinka tokią jėgą, kuri yra daug didesnė negu paprasta jos dalių suma.

(1477.2) 133:5.7 Kiekybę galima identifikuoti kaip faktą, tokiu būdu tampančią moksliniu vienarūšiškumu. Kokybė, būdama proto interpretavimo dalykas, išreiškia vertybių nustatymą, ir, dėl to, turi likti individo patyrimu. Kada tiek mokslas, tiek religija taps mažiau dogmatiški ir pakantesni kritikai, tada iš tikrųjų filosofija visatą suvokdama išmintingai pradės pasiekti vienybę.

(1477.3) 133:5.8 Kosminėje visatoje yra vienybė, jeigu tiktai jūs galėtumėte pamatyti jos veikimą aktualybėje. Reali visata yra draugiška kiekvienam amžinojo Dievo vaikui. Tikroji problema yra tokia: Kaip gali žmogaus ribinis protas pasiekti loginę, teisingą, ir adekvačią minties vienybę? Šitą visatą pažįstančio proto būseną galima pasiekti tiktai suvokus, jog kiekybinio fakto ir kokybinės vertybės bendras priežastingumas yra Rojaus Tėvas. Toks tikrovės suvokimas suteikia platesnę įžvalgą į visatos reiškinių tikslingą vienybę; jis net atskleidžia vis augančio asmenybės pasiekimo dvasinį tikslą. Ir tokia vienybės samprata leidžia pajusti nuolat besikeičiančių neasmeninių santykių ir besivystančių asmeninių ryšių nekintantį gyvos visatos foną.

(1477.4) 133:5.9 Materija ir dvasia ir tas būvis, kuris įsiterpia tarp jų, yra realios visatos tikros vienybės trys tarpusavyje susiję ir tarpusavyje sujungti lygiai. Nepriklausomai nuo to, kokie skirtingi gali atrodyti fakto ir vertybės visatos reiškiniai, bet jie, galiausiai, yra suvienyti Aukščiausiajame.

(1477.5) 133:5.10 Materialiosios egzistencijos tikrovė yra susieta su nematoma energija, o taip pat ir su matoma materija. Kada visatos energijos yra tiek sulėtinamos, kad jos įgauna reikalingą judėjimo lygį, tada, esant palankioms sąlygoms, tos pačios energijos tampa mase. Ir neužmirškite, jog protas, kuris vienintelis gali suvokti akivaizdžių realybių buvimą, taip pat ir pats yra realus. Ir šitos visatos energijos-masės, proto, ir dvasios fundamentali priežastis yra amžina—ji egzistuoja Visuotinio Tėvo ir jo absoliučių partnerių prigimtyje ir reakcijose ir susideda iš šios prigimties ir šių reakcijų.

(1477.6) 133:5.11 Juos visus daugiau negu pritrenkė Jėzaus žodžiai, ir atsisveikindamas su jais, graikas pasakė: “Pagaliau mano akys pamatė žydą, kuris galvoja ne vien tiktai apie rasinį pranašumą ir kalba ne vien tik apie religiją.” Ir jie nuėjo miegoti.

(1477.7) 133:5.12 Viešėjimas Atėnuose buvo malonus ir naudingas, bet jis nebuvo ypatingai vaisingas žmogiškaisiais ryšiais. Per daug to meto atėniečių buvo arba intelektualiai besididžiuojantys kitais laikais įgyta reputacija, arba protiškai kvaili ir nemokšos, būdami menkesniųjų vergų iš ankstesniųjų laikotarpių, kada Graikijoje buvo šlovė, o jos liaudis pasižymėjo išmintimi, palikuonys. Net ir tada, tarp Atėnų piliečių dar buvo galima surasti daug aštrių protų.