Urantija > Urantijos Knyga > IV DALIS. Jėzaus gyvenimas ir ... > 133 Dokumentas. Sugrįžimas iš ... > 1. Gailestingumas ir teisingum... >

1. Gailestingumas ir teisingumas

(1468.4) 133:1.1 Vieną popietę labai įdomus epizodas atsitiko ties šalikele, kada jie artinosi prie Tarentumo. Jie pamatė, kaip grubus ir agresyvus jaunuolis brutaliai mušė mažesnį vaikiną. Jėzus nuskubėjo padėti užpultajam jaunuoliui, ir kada jį išvadavo, tada užpuoliką tvirtai laikė tol, kol mažesnis vaikinas pabėgo. Tą akimirką, kai Jėzus mažąjį chuliganą paleido, Ganidas puolė berniuką ir ėmė jį smarkiai mušti, ir Ganido nuostabai Jėzus tuoj pat įsiterpė. Po to, kai jis sulaikė Ganidą ir leido išsigandusiam berniukui pasprukti, jaunuolis, kai tik atgavo kvapą, susijaudinęs sušuko: “Aš negaliu tavęs suprasti, Mokytojau. Jeigu galestingumas reikalauja, kad tu išlaisvintum mažesnį vaikinuką, tai argi teisingumas nereikalauja, kad būtų nubaustas didesnis ir nusikaltęs jaunuolis?“ Atsakydamas Jėzus tarė:

(1469.1) 133:1.2 “Ganidai, tu tikrai nesupranti. Gailestingumo tarnystė visada yra individo darbas, bet teisingumo bausmė yra visuomeninių, valdymo, ar visatos administracinių grupių funkcija. Kaip individas aš esu dėkingas, kad galiu parodyti gailestingumą; aš turiu ateiti į pagalbą užpultajam berniukui, ir visiškai logiška, jog aš galiu pavartoti jėgos tiek, kad suvaldyčiau užpuoliką. Ir būtent tą aš ir padariau. Aš išlaisvinau užpultą vaikinuką; tuo gailestingumo tarnystė ir baigėsi. Tada aš jėga sulaikiau užpuoliką pakankamai ilgai, kad silpnesnioji pusė ginče galėtų pabėgti, po šito aš pasitraukiau iš šio reikalo. Aš nesiėmiau užpuoliko teisti, kad šitokiu būdu pereičiau prie jo motyvų—kad apsvarstyčiau viską, kodėl jis savo bičiulį užpuolė—o tada imčiau vykdyti tokią bausmę, kurią galėtų padiktuoti mano protas kaip teisingą atpildą už jo blogą poelgį. Ganidai, galestingumas gali būti dosnus, bet teisingumas yra tikslus. Argi tu negali suprasti, jog nepanašu, kad du žmonės susitartų dėl tokios bausmės, kuri atitiktų teisingumo reikalavimus? Vienas paskirtų keturiasdešimt rimbo kirčių, kitas duotų dvidešimt kirčių, tuo tarpu dar kitas kaip bausmę patartų įkalinimą vienatvėje. Argi tu negali matyti, jog šitame pasaulyje tokios pareigos geriau turi priklausyti grupei arba jas turi vykdyti išrinkti grupės atstovai? Visatoje, nuosprendžio priėmimas yra suteikiamas tiems, kurie iki galo žino bet kokios pražangos priešistoriją, o taip pat ir jos motyvaciją. Civilizuotoje visuomenėje ir organizuotoje visatoje teisingumo administravimas numato teisingo nuosprendžio priėmimą po sąžiningo nagrinėjimo, ir tokios išimtinės teisės yra suteiktos juridinėms pasaulių grupėms ir visos kūrinijos aukštesniųjų visatų visažiniams administratoriams.”

(1469.2) 133:1.3 Per dienų dienas jie kalbėjo apie šitą gailestingumo pasireiškimo ir teisingumo vykdymo problemą. Ir Ganidas, bent jau tam tikru laipsniu, suprato, kodėl Jėzus neįsitraukdavo į asmeninę kovą. Bet Ganidas uždavė vieną paskutinį klausimą, į kurį jis niekada negavo iki galo patenkinamo atsakymo; ir tas klausimas buvo toks: “Bet, Mokytojau, jeigu kartais tave užpultų stipresnis ir blogo charakterio tvarinys ir grasintų tave sunaikinti, ką tu darytum? Argi tu nesistengtum apsiginti?” Nors Jėzus negalėjo iki galo ir patenkinamai atsakyti į vaikino klausimą, kadangi jis nenorėjo jam atskleisti, kad jis (Jėzus) žemėje gyvena kaip Rojaus Tėvo meilės pavyzdys stebinčiai visatai, tai jis paaiškino tiek:

(1469.3) 133:1.4 “Ganidai, aš galiu gerai suprasti, kaip kai kurios iš šitų problemų tave glumina, ir aš pasistengsiu į tavo klausimą atsakyti. Pirmiausia, visuose užpuolimuose, kurie gali būti vykdomi prieš mano asmenį, aš nustatyčiau, ar užpuolikas yra ar nėra Dievo sūnus— mano brolis materialiame kūne—ir jeigu aš manyčiau, kad toks tvarinys neturi moralaus mąstymo ir dvasingo samprotavimo, tada aš tikrai nedvejodamas ginčiausi, iki galo panaudodamas savo pasipriešinimo galių sugebėjimus, nesvarbu, kokios būtų pasekmės užpuolikui. Bet šitaip aš nepulčiau sūnystės statuso bičiulio žmogaus, net ir besigindamas. Tai yra, aš jo nebausčiau iš anksto ir neapsvarstęs, kodėl gi jis mane užpuolė. Aš visomis įmanomomis gudrybėmis stengčiausi jam sutrukdyti ir atkalbėti jį nuo tokio užpuolimo ir sušvelninti užpuolimą, jeigu man nepasisektų jo sustabdyti. Ganidai, aš turiu absoliutų pasitikėjimą savo dangiškojo Tėvo globa iš viršaus; aš esu pasišventęs savo Tėvo danguje valios vykdymui. Aš netikiu, kad reali skriauda gali ištikti mane; aš netikiu, jog mano gyvenimo darbui gali realiai sukelti pavojų, kas nors tokio, ko norėtų mano priešai, kad man atsitiktų, ir tikrai mums nėra ko bijoti prievartos iš savųjų draugų. Aš esu absoliučiai tikras, jog visa visata yra man draugiška—aš atkakliai tikiu šita visagale tiesa, iš visos širdies pasitikėdamas, nepaisant to, jog viskas atrodo priešingai.

(1470.1) 133:1.5 Bet Ganidas nebuvo iki galo patenkintas. Daug kartų jie aptarė šituos reikalus, ir Jėzus papasakojo jam apie kai kuriuos epizodus iš savosios vaikystės, o taip pat ir apie mūrininko sūnų Jokūbą. Sužinojęs, kaip Jokūbas pats save pasiskyrė ginti Jėzų, Ganidas tarė: “O, aš pradedu suprasti! Pirma, labai jau reta, jog kokia nors normali būtybė norėtų užpulti tokį gerą žmogų, kaip tu, ir net jeigu kas nors ir būtų toks nemąstantis, kad šitaip pasielgtų, tai beveik garantuota, kad netoli galėtų būti koks nors kitas mirtingasis, kuris atskubės tau į pagalbą, net ir taip, kaip ir tu visada ateini į pagalbą bet kokiam žmogui, kurį pamatai patekusį į nelaimę. Mokytojau, širdyje, aš sutinku su tavimi, bet savo protu aš vis dar mąstau, jeigu aš būčiau buvęs Jokūbo vietoje, tai man būtų patikę bausti tuos grubius jaunuolius, kurie išdrįsdavo tave užpulti tik dėl to, kad jie manė, jog tu nesiginsi. Aš manau, jog tu esi visiškai saugus savo kelionėje per gyvenimą, nes tu daug laiko skiri tam, kad padėtum ir tarnautum savo bičiuliams ištiktiems nelaimės—na, visiškai panašu, jog visada šalia bus kažkas, kad tave apgintų.” O Jėzus atsakė: “Tas išbandymas dar neatėjo, Ganidai, ir kada jis ateis, tada mes tikrai turėsime paklusti Tėvo valiai.” Ir tai buvo maždaug viskas, ką tas vaikinas iš savojo mokytojo galėjo išgirsti šita sunkia savigynos ir nesipriešinimo tema. Kita proga jis iš tikrųjų iš Jėzaus išpešė nuomonę, jog organizuota visuomenė turi visas teises panaudoti jėgą tam, kad įgyvendintų savuosius teisingus mandatus.