(1412.4) 128:4.1 Šitų metų paskutiniuosius keturis mėnesius Jėzus praleido Damaske, svečiuodamasis pas pirklį, kurį pakeliui į Jeruzalę pirmą kartą buvo sutikęs Filadelfijoje. Šito pirklio atstovas, vykdamas per Nazaretą, surado Jėzų ir palydėjo jį į Damaską. Šitas iš dalies žydas pirklys pasiūlė paskirti labai stambią pinigų sumą tam, jog Damaske būtų įkurta religinės filosofijos mokykla. Jis planavo sukurti tokį švietimo centrą, kuris pralenktų Aleksandriją. Ir jis pasiūlė Jėzui nedelsiant išvykti į ilgą kelionę po pasaulio švietimo centrus tam, kad pasirengtų tapti šito naujojo projekto vadovu. Tai buvo viena iš didžiausių pagundų, kurią kada nors savo grynai žmogiškosios karjeros metu patyrė Jėzus.

(1412.5) 128:4.2 Netrukus šitas pirklys pristatė Jėzui dvylikos pirklių ir bankininkų grupę, kuri sutiko paremti šitą naujai projektuojamą mokyklą. Jėzus išreiškė didžiulį susidomėjimą siūloma mokykla, padėjo jiems suplanuoti jos organizavimą, bet visada išsakydavo nuogąstavimą, kad jo kiti ir neišreikšti, bet ankstesni įsipareigojimai neleis jam priimti vadovavimo tokiam pretenzingam projektui. Jo būsimasis geradarys buvo atkaklus, ir jis Jėzų pelningai įdarbino savo namuose, kad jis galėtų vertėjauti, tuo tarpu jis pats, jo žmona, ir sūnūs ir dukros stengėsi Jėzų įtikinti, kad šis priimtų jam siūlomą garbę. Bet jis nesutikdavo. Jis puikiai žinojo, kad jo misijos žemėje neturi remti mokymosi institucijos; jis žinojo, kad jis nė mažiausiu laipsniu neturi įsipareigoti dėl to, kad jam vadovautų “žmonių tarybos,” nesvarbu, kad ir kokius taurius ketinimus jos puoselėtų.

(1412.6) 128:4.3 Tą, kurį atstūmė Jeruzalės religiniai vadovai, net jam ir pademonstravus savo savybes vadovauti, pripažino ir entuziastingai pasveikino kaip nuostabų mokytoją Damasko verslininkai ir bankininkai, ir visa tai vyko tuo metu, kada jis buvo negarsus ir nežinomas dailidė iš Nazareto.

(1412.7) 128:4.4 Savo šeimai jis niekada nepasakojo apie šitą pasiūlymą, ir šitų metų pabaigoje jis buvo sugrįžęs į Nazaretą ir toliau vykdė savo kasdienes pareigas tarsi jo niekada ir nebūtų vilioję jo draugai iš Damasko savimeilę glostančiais pasiūlymais. Šitie Damasko vyrai vėlesnio Kapernaumo gyventojo, kuris apvertė visą žydiją aukštyn kojomis, taip pat niekada nesusiejo su buvusiu dailide iš Nazareto, kuris išdrįso atsisakyti tos garbės, kurią galėjo užtikrinti jų apjungtas turtas.

(1413.1) 128:4.5 Jėzus savo gyvenimo įvairius epizodus sugebėjo labai protingai ir sąmoningai atskirti taip, kad, žmonių akimis žiūrint, jie niekada nebuvo tarpusavyje susiejami kaip vieno ir to paties individo veiksmai. Vėlesniaisiais metais jis ne kartą klausėsi, kaip buvo pasakojama šita pati istorija apie keistą galilėjietį, kuris atmetė galimybę įkurti mokyklą Damaske, kad ši galėtų varžytis su Aleksandrija.

(1413.2) 128:4.6 Vienas iš tikslų, kurių siekė Jėzus, stengdamasis atskirti kai kuriuos savo žemiškojo patyrimo epizodus, buvo užkirsti kelią tam, jog nebūtų suformuota tokia įvairiapusė ir įspūdinga karjera, dėl kurios vėlesniosios kartos imtų garbinti mokytoją vietoje to, kad paklustų tai tiesai, kuria jis gyveno ir kurios mokė. Jėzus nenorėjo sukurti tokio žmogiškojo pasiekimo grandinės, kuri atitrauktų dėmesį nuo jo mokymų. Jis labai anksti suvokė, kad jo pasekėjai jaus pagundą suformuluoti religiją apie jį ir kuri gali tapti karalystės evangelijos, kurią jis ketino skelbti pasauliui, varžove. Todėl, per kupiną įvykių savo gyvenimą jis nuosekliai stengėsi užgniaužti viską, kas, jo manymu, gali būti paversta tuo, kas pasitarnautų šiam natūraliam žmogiškajam polinkiui aukštinti mokytoją, o ne skelbti jo mokymus.

(1413.3) 128:4.7 Šitas pats motyvas taip pat paaiškina, kodėl jis sutiko, kad jį pažinotų skirtingais vardais savo įvairiapusio gyvenimo žemėje skirtingais laikotarpiais. Ir vėl, jis nenorėjo, kad jo šeima ar kiti žmonės, patirtų kokį nors netinkamą poveikį, kuris vestų juos į tikėjimą į jį prieš savo pačių nuoširdų įsitikinimą. Jis visada atsisakydavo pasinaudoti žmogiškuoju protu nepelnytai ar nedorai. Jis nenorėjo, kad žmonės tikėtų į jį, jeigu jų širdys nereaguoja į tas dvasines realybes, kurios yra apreiškiamos jo mokymuose.

(1413.4) 128:4.8 Iki šitų metų pabaigos Nazareto šeima tvarkėsi gana sklandžiai. Vaikai augo, o Marija ėmė priprasti prie to, kad Jėzus būdavo išvykęs iš namų. Jis ir toliau savo uždarbį perduodavo Jokūbui, kad paremtų šeimą, sau pasilikdamas tiktai mažą dalį savo tiesioginėms asmeninėms išlaidoms.

(1413.5) 128:4.9 Metams einant, vis sunkiau buvo galima suvokti, jog šitas vyras yra Dievo Sūnus žemėje. Atrodė, kad jis tapo visiškai panašus į šios sferos individą, tiesiog dar vienas žmogus tarp žmonių. Ir taip buvo nurodęs Tėvas danguje, kad šis savęs padovanojimas vystytųsi būtent šitokiu būdu.