(1389.4) 126:3.1 Įpusėjus šitiems penkioliktiesiems metams—o mes laiką skaičiuojame pagal dvidešimtojo amžiaus kalendorių, ne pagal žydų metus—Jėzus savo šeimos reikalus ėmė valdyti tvirtai. Iki šitų metų pabaigos, jų santaupos beveik išnyko, ir jie tiesiogiai susidūrė su būtinybe Nazarete atsisakyti vieno iš namų, kuris Juozapui ir jo kaimynui Jokūbui priklausė partnerystės pagrindu.

(1389.5) 126:3.2 Trečiadienio vakarą, balandžio 17-ąją, 9 m. po Kr. gim. gimė Rūta, šeimos kūdikėlė, ir Jėzus, kiek tik sugebėjo, stengėsi užimti savo tėvo vietą, guosdamas savo motiną ir jai padėdamas, šituo sunkiu ir ypatingai liūdnu išbandymo metu. Maždaug dvi dešimtis metų (kol jis pradėjo savo viešąją tarnystę) nė vienas tėvas negalėjo mylėti ir auginti savo dukters su didesne meile ir ištikimybe, kaip mažąja Rūta rūpinosi Jėzus. Ir jis lygiai taip buvo geras tėvas ir visiems kitiems savo šeimos nariams.

(1389.6) 126:3.3 Šitais metais Jėzus pirmą kartą suformulavo tą maldą, kurios vėliau mokė savo apaštalus, ir kuri daugeliui tapo žinoma kaip “Viešpaties Malda.” Tam tikra prasme tai buvo šeimos altoriaus evoliucija; jie turėjo daug garbinimo formų ir keletą formalių maldų. Po tėvo mirties Jėzus stengėsi vyresniuosius vaikus išmokyti, kad maldoje jie išsireikštų individualiai—didele dalimi taip, kaip tą daryti patikdavo jam—bet jie negalėjo suvokti jo minties ir būtinai sugrįždavo prie savo išmoktų maldos formų. Būtent šitaip mėgindamas sužadinti savo vyresniuosius brolius ir seseris sukalbėti individualią maldą, Jėzus stengėsi jiems padėti, pasufleruodamas eilutes, ir netrukus, jam sąmoningai nesiekiant, atsitiko taip, kad jie visi ėmė naudoti tokią maldos formą, kuri didžiąja dalimi buvo sudaryta iš šitų pasufleruotų eilučių, kurias jie buvo išmokę iš Jėzaus.

(1389.7) 126:3.4 Pagaliau Jėzus atsisakė tos minties, jog kiekvienas šeimos narys formuluotų spontanišką maldą, ir vieną spalio vakarą jis prisėdo prie mažytės lempelės, padėtos ant žemo akmeninio stalo, ir, ant maždaug aštuoniolikos kvadratinių colių glotnios kedro lentelės, medžio anglies gabaliuku užrašė tą maldą, kuri nuo to laiko tapo standartine šeimynine malda.

(1389.8) 126:3.5 Šitais metais Jėzus buvo sunerimęs dėl susipainiojusio mąstymo. Šeimyninės pareigos visiškai pašalino bet kokią mintį apie nedelsiamą kokio nors plano įgyvendinimą, reaguojant į apsireiškimą Jeruzalėje, nurodžiusį jam “tarnauti savo Tėvo reikalui.” Jėzus teisingai samprotavo, kad rūpinimasis savo žemiškojo tėvo šeima yra svarbiausia iš visų pareigų; kad parama savo šeimai turi tapti jo pirmuoju įsipareigojimu.

(1390.1) 126:3.6 Per šituos metus Jėzus surado pastraipą vadinamojoje Enocho Knygoje, kuri turėjo įtakos jam vėliau pasirenkant terminą “Žmogaus Sūnus,” kaip savęs padovanojimo misijos Urantijoje įvardijimą. Jis buvo giliai apsvarstęs idėją apie žydų Mesiją ir buvo tvirtai įsitikinęs, kad jis neturi būti tas Mesijas. Jis troško padėti savo tėvo tautai, bet niekada nemanė vadovauti žydų armijoms, kad nuverstų svetimus Palestinos pavergėjus. Jis žinojo, jog niekada nesėdės Dovydo soste Jeruzalėje. Taip pat jis netikėjo ir tuo, kad jo misija yra dvasinio išlaisvintojo arba moralės mokytojo misija, skirta vien tiktai žydų tautai. Dėl to, jo gyvenimo misija negalėjo būti kokia nors prasme didžiulių troškimų ir hebrajų raštų tariamų mesijiškų pranašysčių išsipildymas; bent jau toks išsipildymas, kaip pranašų šitas pranašystes suprato žydai. Lygiai taip pat jis buvo tikras, jog niekada nepasirodys kaip toks Žmogaus Sūnus, kokį buvo pavaizdavęs Pranašas Danielius.

(1390.2) 126:3.7 Tačiau, kada jam ateis laikas pradėti veikti pasaulio mokytojo vaidmenyje, kaip tada jis save vadins? Ką jis turėtų sakyti apie savąją misiją? Kokiu vardu jį vadintų tie žmonės, kurie taptų tikinčiaisiais į jo mokymus?

(1390.3) 126:3.8 Mąstydamas apie visas šitas problemas, sinagogos bibliotekoje Nazarete, tarp tų apokaliptinių knygų, kurias buvo studijavęs, jis surado šitą rankraštį, pavadintą “Enocho Knyga”; ir nors jis buvo tikras, kad šio rankraščio nebuvo parašęs senovės Enochas, bet rankraštis jį labai suintrigavo, ir jis skaitė jį vėl ir vėl. Viena ištrauka jam padarė ypatingą poveikį, ištrauka, kurioje pasirodė šitas terminas “Žmogaus Sūnus.” Šitos vadinamosios Enocho Knygos rašytojas toliau pasakojo apie šitą Žmogaus Sūnų, pavaizduodamas tą darbą, kurį jis dirbs žemėje, ir aiškindamas, jog šitas Žmogaus Sūnus, prieš nusileisdamas ant šitos žemės tam, kad atneštų išgelbėjimą žmonijai, buvo perėjęs per dangiškosios šlovės rūmus su savuoju Tėvu, visų Tėvu; ir, kad buvo nusisukęs nuo visų šitų grožybių ir šlovės tam, jog nusileistų ant žemės skelbti išgelbėjimą kenčiantiems mirtingiesiems. Kada Jėzus skaitydavo šitas ištraukas (gerai suprasdamas, jog didelė dalis Rytų misticizmo, sumaišyto su šitais mokymais, buvo klaidinga), širdyje jis reaguodavo ir savo protu suvokdavo, jog iš visų hebrajų raštų apie mesijiškas pranašystes ir iš visų teorijų apie žydų išlaisvintoją, niekas nebuvo taip arti tiesos, kaip šitas pasakojimas, užslėptas šitoje tiktai iš dalies pripažintoje Enocho Knygoje; ir jis tuoj pat apsisprendė, jog nuo pat pradžių pasivadins “Žmogaus Sūnumi.” Ir šitą jis iš tiesų padarė, kada vėliau pradėjo savo viešąjį darbą. Jėzus turėjo neklystamą sugebėjimą tam, jog suvoktų tiesą, ir jis niekada nedvejojo, kad iš karto priimtų tiesą, nesvarbu iš kokio šaltinio ji pasirodydavo besklindanti.

(1390.4) 126:3.9 Iki šito laiko jis buvo gana nuodugniai išsprendęs daugelį dalykų, susijusių su savo būsimuoju darbu pasauliui, bet apie šituos reikalus jis nieko nepasakojo savo motinai, kuri vis dar tvirtai laikėsi minties, kad jis yra žydų Mesijas.

(1390.5) 126:3.10 Dabar iškilo Jėzaus jaunesniųjų dienų didysis suglumimas. Šį tą išsiaiškinęs apie savo misijos žemėje prigimtį, “tarnauti savo Tėvo reikalui”—savo Tėvo kupiną meilės prigimtį parodyti visai žmonijai—jis ėmė iš naujo mąstyti apie tą daugelį teiginių, esančių raštuose, kurie užsimena apie tai, jog ateis nacionalinis išlaisvintojas, žydų mokytojas ar karalius. Apie kokį įvykį šitos pranašystės užsimena? Argi jis nėra žydas? ar gal yra? Ar jis priklauso ar nepriklauso Dovydo namams? Jo motina tvirtino, kad jis priklauso; jo tėvas buvo sakęs, kad jis nepriklauso. Pats jis nusprendė, kad nepriklauso. Bet ar tie pranašai buvo supainioję Mesijo prigimtį ir misiją?

(1391.1) 126:3.11 Pagaliau, ar gali būti taip, kad jo motina yra teisi? Kada praeityje nuomonės išsiskirdavo, tada daugeliu klausimų ji būdavo teisi. Jeigu jis būtų naujasis mokytojas, o ne Mesijas, tai kaip tada jis atpažintų žydų Mesiją, jeigu toksai pasirodytų Jeruzalėje jo žemiškosios misijos metu; ir, toliau, koks būtų jo ryšys su šituo žydų Mesiju? Ir koks būtų jo ryšys, pradėjus savo gyvenimo misiją, su savo šeima? su žydų bendrija ir religija? su Romos imperija? su pagonimis ir jų religijomis? Kiekvieną iš šitų svarbių problemų šitas jaunas galilėjietis perkratė savo mintyse ir rimtai apmąstė, toliau tebedirbdamas prie staliaus varstoto, sunkiu darbu uždirbdamas pragyvenimą sau, savo motinai, ir kitoms aštuonioms alkanoms burnoms.

(1391.2) 126:3.12 Baigiantis šitiems metams, Marija pamatė, kaip šeimos santaupos tirpsta. Balandžių pardavinėjimą ji perleido Jokūbui. Netrukus jie nusipirko antrą karvę, ir, padedant Miriamai, ėmė pardavinėti pieną savo kaimynams Nazarete.

(1391.3) 126:3.13 Jo gilių apmąstymų periodai, jo dažnos išvykos į kalvos viršūnę pasimelsti, ir ta gausa keistų idėjų, kurias kartas nuo karto Jėzus išsakydavo, jo motinai kėlė didžiulį nerimą. Kartais jai atrodė, jog berniukas yra beveik pamišęs, ir tada savo baimę ji slopindavo prisimindama, kad, galų gale, jis yra pažadėtasis vaikelis ir kažkuria prasme nuo kitų jaunuolių skiriasi.

(1391.4) 126:3.14 Bet Jėzus palaipsniui mokėsi išsakyti nevisas savo mintis, pateikti nevisas savo idėjas pasauliui, net ir savo paties motinai. Pradedant šitais metais, Jėzus nuolat vis mažiau atskleisdavo to, kas vyksta jo prote; tai yra, jis mažiau kalbėdavo apie tuos dalykus, kurių negalėjo suvokti vidutinis asmuo, ir dėl kurių jį palaikytų keistu arba skirtingu nuo eilinių žmonių. Visu savo išoriniu elgesiu jis tapo eiliniu ir paprastu individu, nors iš tiesų jis troško, jog kas nors jo problemas suprastų. Jis labai troško, jog būtų patikimas ir artimas draugas, bet jo problemos buvo perdaug sudėtingos, kad jas suvoktų jo žmogiškieji bičiuliai. Neįprastos padėties unikalumas vertė, kad savąją naštą jis neštų vienas.