(1355.1) 123:0.1 DĖL jų gyvenimo Betliejuje neužtikrintumo ir neramumo, Marija kūdikio neatjunkino nuo krūties tol, kol jie buvo saugiai pasiekę Aleksandriją, kur šeima galėjo įsikurti normaliam gyvenimui. Jie gyveno pas giminaičius, ir Juozapas galėjo gerai aprūpinti šeimą, nes gavo darbą iš karto po jų atvykimo. Jis buvo priimtas dailide keliems mėnesiams, o tada buvo paaukštintas iki meistro, vadovavusio didelei darbininkų grupei, kuri buvo nusamdyta pastatyti vieną iš tuo metu statomų visuomeninių pastatų. Šitas naujas patyrimas atvedė prie minties pačiam tapti rangovu ir statybininku po to, kada jie sugrįžo į Nazaretą.

(1355.2) 123:0.2 Per visus šituos pirmuosius Jėzaus bejėgiškos kūdikystės metus, Marija visą laiką ir be perstojo žiūrėjo, kad tik nieko neatsitiktų jos vaikeliui, kas galėtų sukelti pavojų jo gerovei arba kokiu nors būdu sutrukdyti jo ateities misijai žemėje; nė viena motina niekada nebuvo labiau atsidavusi savo vaikui. Tuose namuose, kuriuose Jėzui teko gyventi, buvo du kiti vaikai maždaug jo amžiaus, ir tarp artimų kaimynų buvo dar šeši, kurių amžius buvo beveik toks, kaip ir jo, dėl to jie buvo tinkami žaidimų draugai. Iš pradžių Marija buvo nusiteikusi laikyti Jėzų šalia savęs. Ji bijojo, kad jam gali kas nors atsitikti, jeigu leis jam žaisti sode su kitais vaikais, bet Juozapas, padedamas savo giminaičių, sugebėjo ją įtikinti, jog tokia eiga iš Jėzaus atimtų naudingą mokymosi patyrimą, kaip prisitaikyti prie savo amžiaus vaikų. Ir Marija, suvokdama, jog tokia perdėtos globos ir nepaprastos apsaugos programa gali jį padaryti drovų ir kažkuria prasme egocentrišką, pagaliau sutiko su tuo planu, jog pažadėtajam vaikui būtų leista augti lygiai taip, kaip ir bet kuriam kitam vaikui; ir nors šitam sprendimui ji ir pakluso, bet tai tapo jos užsiėmimu visą laiką stebėti mažuosius, kada jie žaisdavo prie namų arba sode. Tiktai mylinti motina gali žinoti, kokią naštą Marija nešiojosi savo širdyje, jaudindamasi dėl sūnaus saugumo per šituos jo kūdikystės ir ankstyvosios vaikystės metus.

(1355.3) 123:0.3 Per jų gyvenimo Aleksandrijoje visus tuos dvejus metus, Jėzus buvo geros sveikatos ir toliau augo normaliai. Išskyrus kelis draugus ir giminaičius daugiau niekam nebuvo pasakyta, kad Jėzus yra “pažadėtasis vaikelis.” Vienas iš Juozapo giminaičių tą Memfyje atskleidė keliems savo draugams, tolimojo Ichnatono palikuonims, ir jie, su nedidele Aleksandrijos tikinčiųjų grupele, susirinko Juozapo geradario giminaičio prabangiuose namuose likus nedaug laiko iki sugrįžimo į Palestiną, kad Nazareto šeimai palinkėtų geros kloties ir pareikštų savo pagarbą vaikeliui. Ta proga susirinkusieji draugai Jėzui padovanojo hebrajų pilnų raštų vertimo į graikų kalbą egzempliorių. Bet šitas žydų šventųjų raštų egzempliorius į Juozapo rankas buvo atiduotas tiktai po to, kada tiek jis, tiek Marija galutinai atmetė savo draugų iš Memfio ir Aleksandrijos kvietimą pasilikti Egipte. Šitie tikintieji atkakliai tvirtino, jog likimo vaikelis galėtų skleisti nepalyginamai didesnę įtaką pasauliui kaip Aleksandrijos gyventojas, o ne gyvendamas kokioje nors kitoje vietoje Palestinoje. Šitie įtikinėjimai kažkuriam laikui uždelsė jų išvykimą į Palestiną po to, kai jie buvo gavę žinią apie Erodo mirtį.

(1356.1) 123:0.4 Juozapas ir Marija pagaliau Aleksandriją paliko, išplaukę laivu, kuris priklausė jų draugui Ezraeonui, vykusiam į Jopą, ir šį uostą pasiekusiam 4 metų pr. Kr. rugpjūčio pabaigoje. Jie išvyko tiesiai į Betliejų, kur praleido ištisą rugsėjo mėnesį, besitardami su savo draugais ir giminaičiais dėl to, ar jiems reikėtų pasilikti ten, ar reikėtų sugrįžti į Nazaretą.

(1356.2) 123:0.5 Marija niekada nebuvo iki galo atsisakiusi minties, kad Jėzus turi išaugti Betliejuje, Dovydo mieste. Juozapas realiai netikėjo, kad jų sūnus turi tapti karališkuoju Izraelio išvaduotoju. Be to, jis žinojo, kad jis ir pats iš tikrųjų nėra Dovydo palikuonis; tai, kad jis buvo laikomas tarp Dovydo palikuonių buvo dėl to, jog vienas iš jo protėvių buvo įsūnytas į Dovydo palikuonių atšaką. Marija, aišku, manė, jog Dovydo Miestas buvo tinkamiausia vieta, kurioje būtų išaugintas naujasis kandidatas į Dovydo sostą, bet Juozapas buvo linkęs geriau rizikuoti su Erodu Antipu, o ne su jo broliu Arkelaju. Jis jautė didžiulę baimę dėl vaiko saugumo Betliejuje arba bet kuriame kitame Judėjos mieste, ir manė, kad labiau tikėtina, jog Arkelajas vykdys savo tėvo, Erodo, piktavališką politiką, negu kad ją vykdytų Antipas Galilėjoje. Ir greta visų šitų priežasčių, Juozapas atvirai reiškė savo nuostatą, teikiančią pirmenybę Galilėjai, kaip geresnei vietai auginti ir lavinti šį vaikelį, bet Marijos prieštaravimams įveikti prireikė trijų savaičių.

(1356.3) 123:0.6 Iki spalio pirmosios Juozapas buvo įtikinęs Mariją ir visus savo draugus, kad jiems būtų geriausia sugrįžti į Nazaretą. Taigi, spalio pradžioje, 4 m. pr. Kr., jie išvyko iš Betliejaus į Nazaretą, keliaudami per Lydą ir Skaitopolį. Jie išsiruošė į kelionę vieno sekmadienio ankstyvą rytmetį, Marija ir vaikelis jojo ant naujai įsigyto nešulinio gyvulio, tuo tarpu Juozapas ir penki lydintieji giminaičiai žygiavo pėsčiomis; Juozapo giminaičiai nesutiko leisti jiems vieniems keliauti į Nazaretą. Jie bijojo vykti į Galilėją per Jeruzalę ir Jordano slėnį, o vakariniai maršrutai nebuvo visiškai saugūs dviems vienišiems keliauninkams su mažu vaikeliu.