(1339.6) 121:7.1 Iki Jėzaus atėjimo žydai jau turėjo tvirtą sampratą apie savo kilmę, istoriją, ir likimą. Jie buvo pastatę tvirtą sieną, atskiriančią juos nuo pagonių pasaulio; į visus pagoniškus papročius jie žvelgė su begaline panieka. Jie garbino įstatymo raidę ir mėgavosi tam tikra teisuoliškumo forma, kuri rėmėsi apgaulingu pasipuikavimu dėl kilmės. Jie buvo susidarę išankstinę sampratą apie pažadėtąjį Mesiją, ir dauguma šitų lūkesčių buvo susiję su tuo, kad jie įsivaizdavo tokį Mesiją, kuris ateis kaip jų nacionalinės ir rasinės istorijos dalis. Tų dienų hebrajams žydų teologija buvo nekintamai nusistovėjusi, nustatyta amžiams.

(1339.7) 121:7.2 Jėzaus mokymai ir praktika pakantumo ir kilnumo atžvilgiu prieštaravo seniai nusistovėjusiam žydų požiūriui į kitas tautas, kurias jie laikė pagoniškomis. Per kartų kartas išorinio pasaulio atžvilgiu žydai puoselėjo tokį požiūrį, dėl kurio jie negalėjo pritarti Mokytojo mokymams apie žmogaus dvasinę brolystę. Jie nenorėjo savo Jahve dalintis su pagonimis lygiomis teisėmis ir lygiai taip pat nenorėjo priimti kaip Dievo Sūnaus to, kuris mokė tokių naujų ir keistų doktrinų.

(1340.1) 121:7.3 Raštininkai, fariziejai, ir šventikai žydus laikė siaubingoje ritualizmo ir įstatymo raidės vergovėje, nepalyginamai realesnėje už romėnų politinio valdymo vergovę. Jėzaus laikų žydus ne tik pavergė įstatymas, bet lygiai taip pat supančiojo ir tradicijų vergiški reikalavimai, kurie apėmė ir įsiveržė į visas asmeninio ir visuomeninio gyvenimo sferas. Šitos smulkiausios elgesio taisyklės persekiojo ir valdė kiekvieną ištikimą žydą, ir nėra nieko keisto, kad jie tuoj pat atstūmė vieną iš saviškių, kuris išdrįso ignoruoti jų šventas tradicijas, ir kuris išdrįso pažeidinėti ilgą laiką gerbtas visuomeninio elgesio taisykles. Jie vargu ar galėjo palankiai žiūrėti į mokymus to, kuris nedvejodamas susigrūmė su dogmomis, kurias jie laikė nurodytomis paties Tėvo Abraomo. Mozė jiems buvo davęs įstatymą, ir jie nedarys jokių nuolaidų.

(1340.2) 121:7.4 Iki pirmojo amžiaus po Kristaus gimimo įstatymo žodinis aiškinimas, pateikiamas pripažintų mokytojų, raštininkų, buvo tapęs aukštesniu autoritetu už patį užrašytą įstatymą. Ir visa tai kai kuriems žydų religiniams lyderiams palengvino žmones nuteikti taip, kad naujosios evangelijos jie nepriimtų.

(1340.3) 121:7.5 Dėl šitų aplinkybių žydams buvo neįmanoma įgyvendinti savo dieviškosios lemties, kad taptų religinės laisvės ir dvasinio laisvumo naujosios evangelijos žinianešiais. Jie nepajėgė sutraukyti tradicijos pančių. Jeremijas buvo sakęs apie “įstatymą, kuris turi būti užrašytas žmonių širdyse, ” Ezekilis kalbėjo apie “ naująją dvasią, kuri gyvens žmogaus sieloje,” o Psalmininkas meldėsi, jog Dievas “viduje sukurtų tyrą širdį ir atnaujintų teisią dvasią. ” Tačiau kada žydų gerų darbų religija ir vergavimas įstatymui tapo tradicionalistinės inercijos sąstingio auka, tada religinės evoliucijos judėjimas slinko vakarų kryptimi link Europos tautų.

(1340.4) 121:7.6 Ir šitaip kita tauta buvo pašaukta tam, jog pasauliui neštų besivystančią teologiją, mokymo sistemą, įkūnijančią graikų filosofiją, romėnų teisę, hebrajų moralę, ir asmenybės šventumo ir dvasinės laisvės evangeliją, kurią suformulavo Paulius ir kuri buvo grindžiama Jėzaus mokymais.

(1340.5) 121:7.7 Pauliaus krikščionybės kulte moralė buvo žydiškasis apgamas. Žydai į istoriją žvelgė kaip į Dievo apvaizdą—Jahvės veikimą. Graikai į naująjį mokymą įnešė aiškesnę sampratą apie amžinąjį gyvenimą. Pauliaus doktrinas teologiniu ir filosofiniu požiūriais paveikė ne tiktai Jėzaus mokymai, bet taip pat ir Platonas ir Filonas. Etikos srityje jį įkvėpė ne tiktai Kristus, bet taip pat ir stoikai.

(1340.6) 121:7.8 Jėzaus evangelija, kaip ją įkūnijo Antioko krikščionybės Pauliaus kultas, susimaišė su tokiais mokymais:

(1340.7) 121:7.9 1. Graikų atsivertėlių į judaizmą filosofiniais samprotavimais, įskaitant ir jų kai kurias sampratas apie amžinąjį gyvenimą.
(1340.8) 121:7.10 2. Vyraujančių misterinių kultų, ypač mitrinių doktrinų apie atpirkimą, išganymą, ir išgelbėjimą aukos dėka, kurią suteikia kažkoks dievas, patraukliais mokymais.
(1340.9) 121:7.11 3. Tradicinės žydų religijos griežta morale.

(1341.1) 121:7.12 Viduržemio jūros pakrantėje buvusi Romos imperija, Partos karalystė, ir kaimyninės tautos, gyvenusios Jėzaus laikais, visos turėjo menką ir primityvų supratimą apie pasaulio geografiją, astronomiją, sveikatą, ir ligas; ir natūralu, kad juos smarkiai nustebino dailidės iš Nazareto nauji ir pritrenkiantys pareiškimai. Idėjos apie dvasių, gerų ir blogų, turėjimą buvo taikomos ne vien tiktai žmogiškosioms būtybėms, bet daugelis manė, jog dvasias taip pat turi ir kiekviena uola ir medis. Tai buvo stebuklingas amžius, ir visi tikėjo stebuklais kaip įprastais atsitikimais.