(1275.1) 116:6.1 Evoliucinėse supervisatose energija-materija viešpatauja visur, išskyrus asmenybę, kurioje dvasia, tarpininkaujant protui, kovoja dėl viešpatavimo. Evoliucinių visatų tikslas yra energijos-materijos pajungimas protui, proto suderinimas su dvasia, ir visa tai yra pasiekiama kūrybinio ir suvienijančio asmenybės buvimo dėka. Taigi, asmenybės požiūriu, fizinės sistemos iš tiesų tampa pavaldžios; proto sistemos tampa lygiavertės, ir dvasinės sistemos tampa vadovaujančios.

(1275.2) 116:6.2 Šita energijos ir asmenybės sąjunga dievybiškuose lygiuose pasireiškia Aukščiausiajame ir kaip Aukščiausiasis. Bet dvasios viešpatavimo tikroji evoliucija yra toks augimas, kuris remiasi didžiosios visatos Kūrėjų ir tvarinių laisvos valios veiksmais.

(1275.3) 116:6.3 Absoliučiuose lygiuose energija ir dvasia yra viena. Bet tą patį akimirksnį, kada tokie absoliutūs lygiai yra paliekami, atsiranda skirtumas, ir kada energija ir dvasia juda iš Rojaus į erdvę, tada bedugnė tarp jų platėja tol, kol vietinėje visatoje jos būna tapusios visiškai skirtingos. Daugiau jos nebėra tapačios, taip pat jos nėra ir panašios, ir tam, kad jas tarpusavyje susietų, turi įsiterpti protas.

(1275.4) 116:6.4 Tai, kad energiją galima nukreipti reguliuojančiųjų asmenybių veiksmu, rodo energijos reagavimą į proto veiksmą. Tai, kad masę galima stabilizuoti tų pačių reguliuojančiųjų esybių veiksmu, rodo masės reagavimą į sukuriančio tvarką proto buvimą. Ir tai, kad valinėje asmenybėje pati dvasia proto dėka gali stengtis apvaldyti energiją-materiją, rodo visos ribinės kūrinijos potencialią vienybę.

(1275.5) 116:6.5 Egzistuoja visų jėgų ir asmenybių tarpusavio priklausomybė per visą visatų visatą. Sūnūs Kūrėjai ir Kuriančiosios Dvasios visatų organizavimo laiku priklauso nuo bendradarbiaujančio energetinių centrų ir fizinių kontrolierių veikimo; Aukščiausieji Energijos Reguliuotojai yra netobuli be Pagrindinių Dvasių kontrolės iš viršaus. Žmogiškojoje būtybėje fizinės gyvybės mechanizmas, iš dalies, reaguoja į (asmenio) proto nurodymus. Šitas pats protas, savo ruožtu, gali tapti toks, kad jam vadovautų tikslingos dvasios vedimas, ir tokio evoliucinio vystymosi pasekmė yra Aukščiausiojo naujo vaiko sukūrimas, kelių rūšių kosminės tikrovės naujas asmenis suvienijimas.

(1275.6) 116:6.6 Ir tai, kas tinka šioms dalimis, tas tinka ir visumai; Aukštybės dvasiniam asmeniui reikia Visagalio evoliucinės galios tam, kad pasiektų Dievybės užbaigtumą ir tam, kad pasiektų Trejybės susivienijimo likimą. Šito siekia laiko ir erdvės asmenybės, bet šitų pastangų kulminacija ir užbaigimas yra Visagalio Aukščiausiojo veiksmas. Ir nors visumos augimas yra tokiu būdu tų dalių kolektyvinio augimo visuma, bet lygiai taip tai reiškia, jog tų dalių evoliucija yra visumos tikslingo augimo segmentinis atspindys.

(1275.7) 116:6.7 Rojuje, monota ir dvasia yra kaip viena— yra atskiriamos tiktai pavadinimu. Havonoje, materija ir dvasia, nors aiškiai yra skirtingos, bet tuo pačiu metu iš prigimties yra harmoningos. Tačiau septyniose supervisatose yra didžiulis skirtumas; yra plati bedugnė tarp kosminės energijos ir dieviškosios dvasios; todėl iš tiesų yra didesnis patirtinis potencialas proto veiksmui fizinį modelį suderinant ir galiausiai suvienijant su dvasiniais tikslais. Laike besivystančiose erdvės visatose yra didesnis dieviškumo sumažinimas, sunkesnės problemos, kurias reikia spręsti, ir platesnės galimybės įgyti patyrimo jas sprendžiant. Ir visa šita supervisatos padėtis sukuria evoliucinės egzistencijos didesnę areną, kurioje kosminio patyrimo galimybė yra prieinama vienodai tvariniui ir Kūrėjui—net ir Aukščiausiajai Dievybei.

(1276.1) 116:6.8 Dvasios viešpatavimas, kuris yra egzistencialus absoliučiuose lygiuose, tampa evoliuciniu patyrimu ribiniuose lygiuose ir septyniose supervisatose. Ir šitas patyrimas vienodai priklauso visiems, nuo mirtingojo žmogaus iki Aukščiausiosios Būtybės. Visi siekia, asmeniškai siekia, šito tikslo, visi dalyvauja, asmeniškai dalyvauja, šitame likime.