V. Asmenybės realybės

(8.1) 0:5.1 Asmenybė yra sudievintos tikrovės lygis, ir apima diapazoną nuo mirtingojo ir tarpinės būtybės garbinimo ir išminties aukštesniojo proto sužadinimo lygio, einant aukštyn per morontinį ir dvasinį lygius iki asmenybės statuso užbaigtumo pasiekimo. Tai yra mirtingojo ir giminingo tvarinio asmenybės evoliucinis kilimas, bet yra daugybė ir kitų visatos asmenybių kategorijų.

(8.2) 0:5.2 Tikrovė turi polinkį visuotinai plėstis, asmenybė turi polinkį iki begalybės įvairuoti, ir abi gali beveik be apribojimų derintis su Dievybe ir amžinai stabilizuotis. Nors neasmenės tikrovės metamorfozinis diapazonas yra aiškiai apribotas, bet mes nieko nežinome apie kokius nors apribojimus asmenybės realybių progresinei evoliucijai.

(8.3) 0:5.3 Pasiektuose patirtiniuose lygiuose visos asmenybės kategorijos arba vertybės gali būti suvienytos ir net drauge kuriančios. Net Dievas ir žmogus gali bendrai egzistuoti suvienytoje asmenybėje, kaip tą puikiai demonstruoja Kristaus Mykolo—Žmogaus Sūnaus ir Dievo Sūnaus—dabartinis statusas.

(8.4) 0:5.4 Asmenybės visas ikibegalines kategorijas ir fazes galima asociatyviai pasiekti ir potencialiai bendrai sukurti. Visą tą, kas yra ikiasmenis, asmenis, ir viršasmenis, draugėn sujungia koordinuoto pasiekimo, progresinio laimėjimo, ir bendro kūrybinio pajėgumo abipusis potencialas. Bet iš tikrųjų tas, kas yra neasmenis, niekada tiesiogiai netransmutuoja į tą, kas yra asmenis. Asmenybė niekada nebūna spontaniška; ji yra Rojaus Tėvo dovana. Asmenybė valdo energiją, ir ji yra susieta tiktai su gyvomis energijų sistemomis; tapatybė gali būti susieta su negyvų energijų modeliais.

(8.5) 0:5.5 Visuotinis Tėvas yra asmenybės tikrovės paslaptis, asmenybės padovanojimas, ir asmenybės likimas. Amžinasis Sūnus yra absoliuti asmenybė, dvasinės energijos, morontijos dvasių, ir ištobulintų dvasių paslaptis. Bendrai Veikiantysis yra dvasios-proto asmenybė, intelekto, mąslumo, ir visuotinio proto šaltinis. Bet Rojaus Sala yra neasmenė ir uždvasinė; ji yra visuotinio kūno esmė, fizinės materijos šaltinis ir centras, ir visuotinės materialios tikrovės absoliutus pirminis modelis.

(8.6) 0:5.6 Šitos visuotinės tikrovės savybės Urantijos žmogiškajame patyrime pasireiškia tokiuose lygiuose, kaip:

(8.7) 0:5.7 1. Kūnas. Žmogaus materialus arba fizinis organizmas. Gyvulinės prigimties ir kilmės gyvas elektrocheminis mechanizmas.

(8.8) 0:5.8 2. Protas. Žmogiškojo organizmo mąstymo, suvokimo, ir jutimo mechanizmas. Visuminis sąmoningas ir nesąmoningas patyrimas. Intelektas, susietas su emociniu gyvenimu, per garbinimą ir išmintį krypstantis aukštyn į dvasinį lygį.

(8.9) 0:5.9 3. Dvasia. Dieviškoji dvasia, kuri gyvena žmogaus proto viduje—Minties Derintojas. Šita nemirtinga dvasia yra ikiasmenė—ne asmenybė, nors turinti likimą tapti išliekančio mirtingojo tvarinio asmenybės dalimi.

(8.10) 0:5.10 4. Siela. Žmogaus siela yra patirtinis įsigijimas. Kada mirtingasis tvarinys pasirenka “vykdyti Tėvo danguje valią,” tada ši viduje gyvenanti dvasia tampa naujos realybės žmogiškajame patyrime tėvu. Mirtingas ir materialus protas yra šitos pačios atsirandančios realybės motina. Šitos naujosios realybės substancija nėra nei materiali, nei dvasinė—ji yra morontinė. Tai yra atsirandanti ir nemirtinga siela, kuri turi lemtį išlikti po mirtingojo mirties ir pradėti kilimą į Rojų.

(9.1) 0:5.11 Asmenybė. Mirtingojo žmogaus asmenybė nėra nei kūnas, nei protas, nei dvasia; nėra ji ir siela. Asmenybė yra ta vienintelė nesikeičianti tikrovė šiaip jau visą laiką besikeičiančiame tvarinio patyrime; ir ji suvienija visus kitus individualybės suvienytus faktorius. Asmenybė yra unikali dovana, kurią Visuotinis Tėvas suteikia materijos, proto, ir dvasios gyvoms ir suvienytoms energijoms, ir kuri išlieka su morontinės sielos išlikimu.

(9.2) 0:5.12 Morontija yra terminas, įvardijantis milžinišką lygį, įsiterpiantį tarp to, kas yra materialus ir kas yra dvasinis. Jis gali įvardinti asmenes ir neasmenes realybes, gyvas ar negyvas energijas. Morontijos audinio apmatai yra dvasiniai; jos ataudai yra fiziniai.