6. Ribinės tikrovės atgarsiai

(1159.1) 105:6.1 Visas ribinių egzistencijų paskleidimas reiškia perėjimą iš potencialų į aktualus tarp funkcinės begalybės absoliučių susivienijimų ribų. Iš tų daugelio atgarsių į ribinio kūrybinį aktualizavimą galima būtų paminėti:

(1159.2) 105:6.2 1. Dievybės reagavimą, patirtinės aukštybės trijų lygių atsiradimą; asmenės dvasios aukštybės aktualybę Havonoje, potencialą asmenės-galios aukštybei ateities didžiojoje visatoje, ir patirtinio proto, veikiančio aukštybės tam tikrame lygyje, sugebėjimą kažkokiai nežinomai funkcijai ateities pagrindinėje visatoje.

(1159.3) 105:6.3 2. Visatos reagavimą, įsitraukusį į architektūrinių planų sužadinimą supervisatos erdvės lygiui, ir šitoji evoliucija vis dar tebeprogresuoja per visą septynių supervisatų fizinę organizaciją.

(1159.4) 105:6.4 3. Tvarinio atgarsis į ribinės tikrovės paskleidimą baigėsi Havonos amžinųjų gyventojų ir iš septynių supervisatų ištobulintų evoliucinių kylančiųjų kategorijos tobulų būtybių atsiradimu. Bet pasiekti tobulumą evoliuciniu (laiko kūrybiniu) patyrimu reiškia kažką kitą negu pradinio taško tobulumą. Tokiu būdu evoliuciniuose kūriniuose atsiranda netobulumas. Ir tai yra potencialaus blogio kilmė. Netinkamas prisitaikymas, disharmonija, ir konfliktas, visi šitie dalykai yra neatskiriami nuo evoliucinio augimo, pradedant fizinėmis visatomis ir baigiant asmeniais tvariniais.

(1159.5) 105:6.5 4. Dieviškumo reagavimą į netobulumą, neatskiriamą nuo evoliucijos laiko atsilikimo, atskleidžia Dievo Septinkarčio kompensuojantis buvimas, kurio veiklos dėka tai, kas tobulėja, yra integruojama tiek su tuo, kas yra tobula, tiek ir su tuo, kas yra ištobulinta. Šitas laiko atsilikimas yra neatskiriamas nuo evoliucijos, kuri yra kūryba laike. Dėl šito, o taip pat ir dėl kitų priežasčių, Aukščiausiojo visagalybė remiasi Dievo Septinkarčio dieviškumo sėkmėmis. Šitas laiko atsilikimas įgalina tvarinį dalyvauti dieviškajame kūrime leisdamas tvarinių asmenybėms tapti partneriais su Dievybe siekiant maksimalaus išsivystymo. Net mirtingojo tvarinio materialus protas šitokiu būdu tampa dieviškojo Derintojo partneriu dualizuojant nemirtingą sielą. Dievas Septinkartis taip pat suteikia kompensavimo metodus įgimto tobulumo patirtiniams apribojimams, o taip pat kompensuoja netobulumo apribojimus, esančius iki kilimo.