(1127.5) 102:8.1 Tikrovės aukščiausiąjį įrodymą ir religijos efektyvumą sudaro žmogiškojo patyrimo faktas; būtent tai, jog žmogus, natūraliai bailus ir prietarus, apdovanotas įgimtu stipriu savisaugos instinktu ir trokštantis išlikimo po mirties, nori savo dabarties ir ateities giliausius interesus iki galo patikėti, kad juos saugotų ir reguliuotų toji galia ir asmuo, kurį jo įtikėjimas pavadino Dievu. Tai yra bet kokios religijos toji vienintelė centrinė tiesa. Kai dėl to, ko toji galia ar asmuo už šitą globą ir galutinį išgelbėjimą reikalauja iš žmogaus, tai nėra dviejų religijų, besilaikančių vienodo požiūrio; iš esmės, daugiau ar mažiau jų požiūriai išsiskiria.

(1127.6) 102:8.2 Vertinant bet kokios religijos statusą evoliucinėje skalėje, geriausiai apie ją galima spręsti pagal jos nuostatas ir etines normas. Kuo aukštesnis bet kokios religijos tipas, tuo daugiau ji skatina nuolat gerėjančią visuomeninę moralę ir etinę kultūrą ir pati yra skatinama nuolat gerėjančios visuomeninės moralės ir etinės kultūros. Mes negalime spręsti apie religiją pagal ją lydinčios civilizacijos statusą; mes geriau civilizacijos realų pobūdį vertinkime pagal jos religijos tyrumą ir kilnumą. Didelė dalis iš pačių žymiausiųjų pasaulio religijos mokytojų iš esmės buvo nemokyti. Gelbstinčiajam įtikėjimui į amžinąsias realybes pasaulio išmintis nėra būtina.

(1127.7) 102:8.3 Skirtumas tarp įvairių amžių religijų visiškai priklauso nuo to, kaip skirtingai žmogus suvokia tikrovę ir kaip skirtingai jis pripažįsta moralines vertybes, etinius ryšius, ir dvasines realybes.

(1127.8) 102:8.4 Etika yra amžinasis visuomeninis ar rasinis veidrodis, kuris patikimai atspindi vidinių dvasinių ir religinių įvykių šiaip jau nepastebimą pažangą. Apie Dievą žmogus visada galvojo panaudodamas geriausius dalykus, kurie jam buvo žinomi, savo giliausias idėjas ir aukščiausius idealus. Net istorinė religija visada savo sampratas apie Dievą kūrė iš savo aukščiausiųjų pripažintų vertybių. Kiekvienas išmintingas tvarinys Dievo vardą suteikia geriausiems ir aukščiausiems dalykams, kurie jam yra žinomi.

(1128.1) 102:8.5 Religija, kada tik susiaurėdavo iki proto ir intelektualios išraiškos požiūrio, tada visada drįsdavo kritikuoti civilizaciją ir evoliucinę pažangą vertindama ją pagal savo etinės kultūros ir moralinės pažangos normas.

(1128.2) 102:8.6 Nors asmeninė religija eina anksčiau negu žmogiškosios moralės evoliucija, deja, tenka pripažinti, jog institucinė religija pastoviai atsilikdavo nuo lėtai besikeičiančių žmogiškųjų rasių papročių. Organizuota religija įrodė savo konservatyvų atsilikimą. Paprastai religiniam žmonių vystymuisi vadovaudavo pranašai; teologai paprastai juos sulaikydavo. Religija, būdama vidinio ar asmeninio patyrimo dalykas, niekada negali vystytis tiek, jog intelektualią rasių evoliuciją pralenktų labai toli.

(1128.3) 102:8.7 Bet religijos niekada neišplečia apeliavimas į vadinamuosius stebuklus. Stebuklų ieškojimas yra sugrįžimas į primityviąsias magijos religijas. Tikroji religija neturi nieko bendro su tariamais stebuklais, o apreiškiama religija niekada iš tiesų nesiremia stebuklais kaip autoriteto įrodymais. Religijos šaknys visada yra asmeniniame patyrime ir ji remiasi asmeniniu patyrimu. Ir jūsų aukščiausioji religija, Jėzaus gyvenimas, buvo kaip tik toks asmeninis patyrimas: žmogus, mirtingasis žmogus, ieškantis Dievo ir jį visiškai iki galo surandantis per vieną trumpą gyvenimą materialaus kūno pavidalu, tuo tarpu tame pačiame žmogiškajame patyrime pasirodė Dievas, ieškantis žmogaus ir surandantis jį, iki galo patenkindamas begalinės aukštybės tobulą sielą. Ir tai yra religija, net ir pati aukščiausia, kokia tik buvo apreikšta Nebadono visatoje—Jėzaus iš Nazareto žemiškasis gyvenimas.

(1128.4) 102:8.8 [Pateikta Nebadono Melkizedeko.]