Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 100 Dokumentas. Religija žmogi... > 3. Samprata apie aukščiausiąją... >

3. Samprata apie aukščiausiąją vertybę

(1096.6) 100:3.1 Religija nėra metodas tam, jog būtų pasiekta statinė ir palaiminga proto ramybė; ji yra impulsas, organizuojantis sielą dinamiškai tarnystei. Ji yra savojo aš visumos įtraukimas į ištikimą tarnystę mylėti Dievą ir tarnauti žmogui. Religija sumoka bet kokią kainą, reikalingą aukščiausiojo tikslo, amžinojo atlygio, pasiekimui. Religinėje ištikimybėje, kuri yra nuostabiai didinga, yra pašventintas užbaigtumas. Ir šitoji ištikimybė yra visuomeniškai veiksminga ir dvasiškai besivystanti.

(1096.7) 100:3.2 Religininkui žodis Dievas yra simbolis, pažymintis prisiartinimą prie aukščiausiosios tikrovės ir dieviškosios vertybės suvokimo. Tai, ką žmogus mėgsta ir ko nemėgsta, neišreiškia gėrio ir blogio; moralinės vertybės negimsta iš norų išsipildymo arba emocinio nusivylimo.

(1096.8) 100:3.3 Apmąstydami vertybes, jūs turite atskirti tai, kas yra vertybė ir tai, kas turi vertybę. Jūs turite suvokti ryšį tarp malonios veiklos ir jos prasmingo integravimo ir išplėsto įgyvendinimo nuolat vis augančiuose ir augančiuose žmogiškojo patyrimo lygiuose.

(1097.1) 100:3.4 Prasmė yra kažkas tai, ką patyrimas prideda vertybei; ji yra vertybes įvertinanti sąmonė. Izoliuotas ir grynai savanaudiškas malonumas gali reikšti tikrą prasmių nuvertinimą, beprasmį pasitenkinimą, besiribojantį su santykiniu blogiu. Vertybės yra patirtinės tada, kada realybės yra apmąstytos ir intelektualiai susietos, kada tokius ryšius pripažįsta ir suvokia protas.

(1097.2) 100:3.5 Vertybės niekada negali būti statiškos; tikrovė reiškia keitimąsi, augimą. Keitimasis be augimo, be prasmės išplėtimo ir vertybės išaukštinimo, yra bevertis—yra potencialus blogis. Kuo yra didesnis sugebėjimas kosmiškai prisitaikyti, tuo daugiau prasmės turi bet koks patyrimas. Vertybės nėra konceptualios iliuzijos; jos yra realios, bet jos visada priklauso nuo santykių. Visada vertybės yra tiek realios, tiek potencialios—ne tai, kas buvo, bet, kas yra ir kas bus.

(1097.3) 100:3.6 Realybės ir potencialo susivienijimas prilygsta augimui, patirtiniam vertybių realizavimui. Bet augimas nėra tiesiog žengimas pirmyn. Žengimas į priekį visada yra prasmingas, bet santykinai jis yra bevertis be augimo. Žmogiškojo gyvenimo aukščiausiąją vertybę sudaro vertybių augimas, prasmių vystymas, ir šitų abiejų patyrimų kosminio tarpusavio ryšio įgyvendinimas. Ir toks patyrimas yra Dievo-sąmonės ekvivalentas. Toks mirtingasis, nors ir nėra viršgamtinis, iš tikrųjų tampa viršžmogišku; atsiranda nemirtinga siela.

(1097.4) 100:3.7 Žmogus negali sukelti augimo, bet jis gali pasirūpinti palankiomis sąlygomis. Augimas visada yra nesąmoningas, nesvarbu, ar jis būtų fizinis, intelektualus, ar dvasinis. Tokiu būdu auga meilė; jos negalima sukurti, pagaminti, ar nupirkti; ji turi išaugti. Evoliucija yra kosminis augimo metodas. Visuomeninio augimo negalima užtikrinti įstatymais, o moralinio augimo negalima pasiekti pagerintu administravimu. Žmogus gali pagaminti mašiną, bet jos tikroji vertė turi atsirasti iš žmogiškosios kultūros ir asmeninio suvokimo. Žmogaus pagrindinis indėlis į augimą yra jo asmenybės visų galių sutelkimas— gyvas įtikėjimas.