Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 98 Dokumentas. Melkizedeko mok... > 4. Misteriniai kultai >

4. Misteriniai kultai

(1081.4) 98:4.1 Didžioji dauguma graikų-romėnų pasaulio žmonių, netekę savo primityvių šeimyninių ir valstybinių religijų ir nepajėgdami arba nenorėdami suprasti graikų filosofijos prasmės, savo dėmesį nukreipė į teatralizuotus ir emocionalius misterinius kultus iš Egipto ir Levanto. Paprasti žmonės troško išgelbėjimo pažadų—religinės paguodos šiai dienai ir vilties užtikrinimo dėl amžinojo gyvenimo po mirties.

(1081.5) 98:4.2 Trys misteriniai kultai, kurie tapo populiariausi, buvo tokie:

(1081.6) 98:4.3 1. Sibelės ir jos sūnaus Aties frigų kultas.

(1081.7) 98:4.4 2. Ozyrio ir jo motinos Izidės egiptiečių kultas.

(1081.8) 98:4.5 3. Mitros kaip nuodėmingos žmonijos išgelbėtojo ir atpirkėjo garbinimo iraniečių kultas.

(1081.9) 98:4.6 Frigų ir egiptiečių misterijos mokė, jog dieviškasis sūnus (atitinkamai Atis ir Ozyris) numirė ir dieviškosios galios buvo prikeltas, ir toliau, jog visi tie, kurie yra tinkamai inicijuoti į misteriją, ir kurie garbindami švenčia dievo mirties ir prisikėlimo metines, šituo įgauna jo dieviškosios prigimties ir nemirtingumo bruožų.

(1081.10) 98:4.7 Frigų ritualai buvo įspūdingi, bet žeminantys; jų kraujo šventės parodo, kokiomis išsigimusiomis ir primityviomis tapo šitos Levanto misterijos. Pati švenčiausia diena buvo Juodasis Penktadienis, “kraujo diena,” kuri buvo atminimas Aties savižudybei. Po trijų dienų, skirtų Aties aukai ir mirčiai, šventimas pakrypdavo į džiūgavimą jo prisikėlimo garbei.

(1082.1) 98:4.8 Izidės ir Ozyrio garbinimo ritualai buvo rafinuotesni ir įspūdingesni už frigų kulto ritualus. Šitas egiptiečių ritualas rėmėsi legenda apie senovės Nilo dievą, dievą, kuris mirė ir buvo prikeltas, kurios samprata kilo iš stebėjimų, kaip kasmet augmenija nustoja augusi, kaip pavasarį visi gyvi augalai vėl atgimsta. Gaivališkas siautulys, kada buvo laikomasi šitų misterinių kultų ir jų ritualinių orgijų, turėjusių, kaip buvo manoma, atvesti į dievybės suvokimo “ekstazę,” kartais būdavo pasibjaurėtinas.