(1078.5) 98:2.1 Religija, į kurią žvelgiama lengvabūdiškai ir kuri yra paviršutiniška, negali išsilaikyti ilgai, ypač kada ji neturi dvasininkijos, kad puoselėtų jos formas ir kad atsidavusiųjų širdis pripildytų baimės ir baimingos pagarbos. Olimpinė religija nežadėjo išgelbėjimo, taip pat ji nenumalšino ir savo tikinčiųjų dvasinio troškulio; dėl to ji buvo pasmerkta pražūčiai. Nepasibaigus ir tūkstantmečiui nuo savo pradžios, ji buvo beveik išnykusi, ir graikai liko be savo nacionalinės religijos, nes geresnieji protai Olimpo dievais nesidomėjo.

(1078.6) 98:2.2 Tokia buvo padėtis, kada, šeštajame amžiuje prieš Kristų, Rytai ir Levantas patyrė dvasinės sąmonės atgimimą ir naują susidomėjimo monoteizmu atsiradimą. Bet Vakarai tokio naujo vystymosi nepatyrė; ir nei Europa, nei šiaurinė Afrika šitame religiniame renesanse plačiai nedalyvavo. Tačiau, graikai iš tiesų įsitraukė į tokį nuostabų intelektualų vystymąsi. Jie jau buvo pradėję nugalėti baimę ir daugiau religijos nebeieškojo kaip priešnuodžio nuo baimės, bet jie nesuvokė, jog vaistai nuo sielos alkio, dvasinio neramumo, ir moralinio nusivylimo yra tikroji religija. Jie sielos nusiraminimo ieškojo giliuose apmąstymuose—filosofijoje ir metafizikoje. Jie nusisuko nuo apmąstymų apie savojo aš išsaugojimą—išgelbėjimą—ir atsigręžė į apmąstymus apie saviraišką ir savimonę.

(1078.7) 98:2.3 Graikai mėgino griežta mintimi pasiekti tokią saugumo sąmonę, kuri tarnautų kaip pakaitalas tikėjimui į išlikimą, bet jų pastangos visiškai žlugo. Šitą naują mokymą galėjo suvokti heleninių tautų tiktai aukštesniųjų klasių intelektualesni žmonės; eiliniai žmonės, kurie sudarė ankstesniųjų kartų vergų palikuonis, šito naujo religijos pakaitalo nesugebėjo priimti.

(1079.1) 98:2.4 Filosofai bet kokią garbinimo formą niekino, nežiūrint to, kad iš esmės jie visi laisva forma laikėsi Salemo doktrinos apie “visatos Protą,” “Dievo idėją,” ir “Didįjį Šaltinį” pagrindo. Tiek, kiek graikų filosofai pripažino tą, kas yra dieviška ir kas yra viršribiška, tiek jie buvo atvirai monoteistai; jie rodė mažai dėmesio ištisai Olimpo dievų ir deivių galaktikai.

(1079.2) 98:2.5 Penktojo ir šeštojo amžių graikų poetai, ypač Pindaras, graikų religiją mėgino reformuoti. Jie aukštino jos idealus, bet jie buvo daugiau menininkai negu religininkai. Jiems nepavyko išvystyti tokio metodo, kurio dėka būtų puoselėjamos ir saugomos aukščiausiosios vertybės.

(1079.3) 98:2.6 Ksenofanas mokė vieno Dievo, bet jo dievybės samprata buvo per daug panteistinė, kad mirtingajam žmogui taptų asmeniu Tėvu. Anaksagoras buvo mechanistas, išskyrus tai, kad jis iš tiesų pripažino Pirmąją Priežastį, Pirminį Protą. Sokratas ir jo perėmėjai, Platonas ir Aristotelis, mokė, jog privalumas yra žinios; gėris yra sielos sveikata; jog geriau kentėti nuo neteisingumo negu būti kaltam dėl jo, jog negerai už blogį atsilyginti blogiu, ir, jog dievai yra išmintingi ir geri. Jų pagrindinės vertybės buvo: išmintis, drąsa, savikontrolė, ir teisingumas.

(1079.4) 98:2.7 Religinės filosofijos evoliucija tarp heleninių ir hebrajų tautų pateikia bažnyčios kaip kultūrinę pažangą formuojančios institucijos veikimo kontrastingą iliustraciją. Palestinoje, žmogiškąją mintį taip valdė šventikai ir reguliavo raštai, kad filosofija ir estetika visiškai nugrimzdo religijoje ir moralėje. Graikijoje, dėl to, jog beveik visiškai nebuvo šventikų ir “šventųjų raštų,” žmogaus protas buvo laisvas ir nesupančiotas, todėl pritrenkiančiai vystėsi minties gilumas. Bet religijai kaip asmeniniam patyrimui nepavyko žengti koja kojon su intelektualiais ieškojimais gamtos ir kosmoso tikrovės srityse.

(1079.5) 98:2.8 Graikijoje, tikėjimas buvo pajungtas mąstymui; Palestinoje, mąstymas buvo pavaldus tikėjimui. Didele dalimi krikščionybės stiprybė yra dėl to, kad ji daug ką pasiskolino tiek iš hebrajų moralės, tiek iš graikų minties.

(1079.6) 98:2.9 Palestinoje, religinė dogma tapo tokia sustabarėjusia, jog kėlė pavojų tolimesniam augimui; Graikijoje, žmogaus mintis tapo tokia abstrakti, kad Dievo samprata pavirto į miglotus panteistinius samprotavimus, panašėjančius į brahmanų filosofų neasmenę Begalybę.

(1079.7) 98:2.10 Tačiau tų laikų vidutiniai žmonės negalėjo suprasti graikų filosofijos apie savojo aš suvokimą ir abstrakčią Dievybę, nelabai tuo jie ir domėjosi; jie daugiau troško išgelbėjimo pažadų, susijusių su asmeniu Dievu, kuris jų maldas galėtų išklausyti. Jie ištrėmė filosofus, persekiojo išlikusius Salemo kulto pasekėjus, abi doktrinos buvo didele dalimi susimaišiusios, jie buvo pasiruošę tam siaubingam nežabotam pasinėrimui į misterinių kultų, kurie tuo metu plito po Viduržemio jūros kraštus, beprotystę. Eleusino misterijos vystėsi Olimpo panteone, graikiškoji vaisingumo garbinimo versija; klestėjo gamtos garbinimas Dioniso įvaizdžiu; geriausias iš šių kultų buvo Orfijo brolija, kurios moraliniai pamokymai ir išgelbėjimo pažadai buvo labai patrauklūs daugeliui.

(1080.1) 98:2.11 Visa Graikija įsitraukė į šituos naujus išgelbėjimo pasiekimo metodus, į šituos emocingus ir ugningus ritualus. Nė viena nacija per tokį trumpą laiką niekada nepasiekė tokių meninės filosofijos aukštumų; nė viena nacija niekada nesukūrė tokios išvystytos etikos sistemos iš esmės be Dievybės ir visiškai be žmogiškojo išgelbėjimo pažado; nė viena nacija niekada nepasinėrė taip greitai, giliai, ir energingai į intelektualaus sąstingio, moralinio blogio, ir dvasinio skurdo tokias gelmes, kaip pasinėrė šitos pačios graikų tautos, kada jos metėsi į misterinių kultų beprotišką sūkurį.

(1080.2) 98:2.12 Religijos be filosofinės paramos išsilaikydavo ilgai, bet nedaug filosofijų, kaip tokių, ilgą laiką išsilaikydavo be kokio nors susitapatinimo su religija. Filosofija religijai yra tuo, kuo koncepcija yra veiksmui. Bet ideali žmogiškoji padėtis yra tokia, kada filosofiją, religiją, ir mokslą į prasmingą vienybę sulydo išminties, įtikėjimo, ir patyrimo bendras veiksmas.