(1065.4) 97:4.1 Didžiulį žingsnį pereinant nuo gentinio dievo—to dievo, kuriam taip ilgai buvo tarnaujama aukojimais ir ritualais, ankstesniųjų hebrajų Jahvės—prie tokio Dievo, kuris baustų už nusikaltimą ir amoralumą net žmones iš savo paties tautos, žengė Amosas, kuris gimė kalvotoje pietinėje dalyje ir pasirodė tam, kad pasmerktų šiaurinių genčių nusikalstamumą, girtuokliavimą, priespaudą, ir amoralumą. Tokios pritrenkiančios tiesos Palestinoje nebuvo skelbiamos nuo pat Mozės laikų.

(1065.5) 97:4.2 Amosas nebuvo tiesiog restauratorius arba reformatorius; jis buvo naujų sampratų apie Dievybę atradėjas. Jis apie Dievą skelbė daug to, ką buvo skelbę jo pirmtakai, ir drąsiai užsipuolė tikėjimą į tokią Dieviškąją Būtybę, kuri pritaria nuodėmei vadinamojoje savo pasirinktojoje tautoje. Pirmą kartą nuo Melkizedeko laikų žmogaus ausis išgirdo nacionalinio teisingumo ir moralės dvigubo standarto pasmerkimą. Pirmą kartą savo istorijoje hebrajų ausys išgirdo, kad jų pačių Dievas, Jahvė, nusikaltimo ir nuodėmės jų gyvenime netoleruos daugiau, kaip tą jis toleruotų bet kurioje kitoje tautoje. Amosas įsivaizdavo Samuelio ir Elijo griežtą ir teisingą Dievą, bet taip pat jis matė ir tokį Dievą, kuris apie hebrajus negalvojo kaip nors kitaip, kaip ir apie bet kurią kitą tautą, kada tai buvo susiję su bausme už nusižengimą. Tai buvo tiesioginis puolimas prieš “išrinktosios tautos” egoistinę doktriną, ir didelė dalis anų laikų hebrajų tuo giliai pasipiktino.

(1065.6) 97:4.3 Amosas sakė: “Ieškokite to, kuris suformavo kalnus ir sukūrė vėją, kuris suformavo tas septynias žvaigždes ir Orioną, kuris atsuka tamsos šešėlį į rytą, o dieną padaro tamsią kaip naktį.” Ir smerkdamas savo pusiau religingus, prisitaikėliškus, ir kartais amoralius bičiulius, jis siekė pavaizduoti nesikeičiančio Jahvės nepalenkiamą teisingumą, kada jis kalba apie darančius blogį: “Nors jie kasasi į pragarą, iš ten aš juos paimsiu; nors jie lipa viršun į dangų, iš ten aš juos nuvesiu žemyn.” “Ir net jeigu juos priešai varys į nelaisvę, ir ten aš nukreipsiu teisingumo kardą, ir jis sunaikins juos.” Amosas dar labiau pritrenkė savo klausytojus tada, kada, rodydamas į juos savo priekaištaujančiu ir kaltinančiu pirštu, Jahvės vardu pareiškė: “Tikrai aš niekada neužmiršiu nė vieno iš jūsų darbų.” “Ir aš išsijosiu Izraelio namą tarp visų nacijų, kaip sietu yra išsijojami kviečiai.”

(1066.1) 97:4.4 Amosas paskelbė Jahvę “visų nacijų Dievu” ir perspėjo izraelitus, kad teisumo vietos neturi užimti ritualas. Ir iki to meto, kada šitas drąsus mokytojas buvo mirtinai užmėtytas akmenimis, jis paskleidė pakankamai tiesos fermento, kad apsaugotų doktriną apie aukščiausiąjį Jahvę; jis užtikrino Melkizedeko apreiškimo tolimesniąją evoliuciją.

(1066.2) 97:4.5 Po Amoso buvo Osijas, ir jis pritarė Amoso doktrinai apie visuotinį teisingumo Dievą, kuri atgaivino Mozės sampratą apie meilės Dievą. Osijas skelbė atleidimą atgailos, o ne aukos dėka. Jis skelbė kupino meilės nuoširdumo ir dieviškojo gailestingumo evangeliją, sakydamas: “Aš jus sujungsiu su savimi amžinai; taip, aš jus sujungsiu su savimi teisumu ir nuosprendžiu ir kupinu meilės nuoširdumu ir gailestingumu. Aš susiesiu jus su savimi net ir ištikimybe.” “Aš mylėsiu juos be jokio užmokesčio, nes manasis pyktis yra pašalintas.”

(1066.3) 97:4.6 Osijas ištikimai tęsė Amoso moralinius perspėjimus, sakydamas apie Dievą: “Būtent toks yra manasis noras juos nubausti.” Bet izraelitai tai laikė žiaurumu, besiribojančiu su išdavyste, kada jis sakė: “Aš tikrai pasakysiu tiems, kurie nėra manoji tauta, ‘jūs esate manoji tauta’; ir jie pasakys, ‘tu esi mūsų Dievas.’” Jis toliau skelbė atgailą ir atleidimą, sakydamas: “Aš pagydysiu jų pasidavimą nuodėmei; aš juos mylėsiu be jokio užmokesčio, nes manasis pyktis yra pašalintas.” Visada Osijas skelbė viltį ir atleidimą. Jo žinios esmė visą laiką buvo: “Aš tikrai būsiu gailestingas savajai tautai. Jie tikrai neturės jokio kito Dievo, tik mane, nes be manęs nėra jokio kito išgelbėtojo.”

(1066.4) 97:4.7 Amosas hebrajų nacionalinę sąmonę pažadino tiek, kad jie suvoktų, jog nusikaltimo ir nuodėmės dėl to, kad jie tariamai yra išrinktoji tauta, Jahvė jiems neatleis, tuo tarpu Osijas suvirpino dieviškosios užuojautos ir kupino meilės nuoširdumo, ką taip nuostabiai apdainavo Isajas ir jo pagalbininkai, vėlesniųjų gailestingumo akordų pirmąsias gaidas.