Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 97 Dokumentas. Sampratos apie ... > 9. Hebrajų istorija >

9. Hebrajų istorija

(1071.6) 97:9.1 Niekada nebuvo izraelitų dvylikos genčių—tiktai trys ar keturios gentys apsistojo Palestinoje. Hebrajų nacija atsirado kaip sąjungos tarp vadinamųjų izraelitų ir kanaanitų pasekmė. “Ir Izraelio vaikai gyveno tarp kanaanitų. Ir jie ėmė jų dukras į žmonas, savąsias dukras atidavė kanaanitų sūnums.” Hebrajai iš Palestinos niekada nebuvo išviję kanaanitų, nepaisant to, jog šventikų įrašai apie šiuos dalykus be jokių dvejonių tvirtino, kad jie tą buvo padarę.

(1071.7) 97:9.2 Izraelietiška sąmonė kilo Efraimo kalvotoje šalyje; vėlesnioji žydų sąmonė atsirado Judaho pietiniame klane. Žydai (judėjai) visada stengėsi apšmeižti ir apjuodinti šiaurinių izraelitų (efraimitų) istoriją.

(1072.1) 97:9.3 Pretenzinga hebrajų istorija prasideda Sauliui sutelkus šiaurinius klanus, kad atlaikytų amonitų puolimą prieš savo bičiulius gentainius—gileaditus—į rytus nuo Jordano upės. Su armija, turinčia šiek tiek daugiau kaip tris tūkstančius karių, jis priešus sumušė, ir būtent dėl šitos pergalės kalvose gyvenusios gentys jį vainikavo savo karaliumi. Kada ištremti šventikai šitą istoriją perrašinėjo, tada Sauliaus armiją jie padidino iki 330.000, o mūšyje dalyvavusių genčių sąrašą papildė “Judahu.”

(1072.2) 97:9.4 Tuoj pat, kai tik buvo sumušti amonitai, Saulių jo kariuomenė išrinko karaliumi. Šitame reikale nedalyvavo nė vienas šventikas ar pranašas. Bet vėliau šventikai užrašė, jog Saulių karaliumi vainikavo pranašas Samuelis sutinkamai su dieviškaisiais nurodymais. Jie šitą padarė tam, kad Dovydo karaliavimui Judėjoje sukurtų “dieviškąją kilmės liniją.”

(1072.3) 97:9.5 Didžiausias iš visų žydų istorijos iškraipymų yra susijęs su Dovydu. Po Sauliaus pergalės prieš amonitus (kurią jis priskyrė Jahvei) filistiniečiai sunerimo ir ėmė pulti šiaurinius klanus. Dovydas ir Saulius niekada negalėjo sutarti. Dovydas su šešiais šimtais vyrų sudarė sąjungą su filistiniečiais ir žygiavo pakrante aukštyn į Esdreolono slėnį. Prie Gato filistiniečiai Dovydui davė įsakymą palikti lauką; jie baiminosi, kad jis gali pereiti pas Saulių. Dovydas pasitraukė; filistiniečiai puolė ir sumušė Saulių. Jie šito nebūtų galėję padaryti, jeigu Dovydas būtų buvęs ištikimas Izraeliui. Dovydo armiją sudarė nepatenkintų žmonių daugiakalbis rinkinys, didžiąja dalimi ji susidėjo iš nepritapėlių visuomenėje ir besislapstančiųjų nuo teisingumo.

(1072.4) 97:9.6 Sauliaus tragiškas pralaimėjimas filistiniečiams prie Gilbojos aplinkinių kanaanitų akyse požiūrį į Jahvę, lyginant su kitais dievais, nusmukdė iki žemo lygio. Šiaip jau, Sauliaus pralaimėjimas būtų buvęs priskirtas visiškam atsiribojimui nuo Jahvės, bet šį kartą judėjų redaktoriai šitą priskyrė ritualo klaidoms. Jiems pasakojimas apie Saulių ir Samuelį buvo reikalingas kaip pagrindas Dovydo karaliavimui.

(1072.5) 97:9.7 Dovydas su nedidele kariuomene savo būstinę įsirengė nehebrajiškame Hebrono mieste. Netrukus jo tėvynainiai paskelbė jį naujosios Judėjos karalystės karaliumi. Judėją sudarė daugiausia nehebrajiški elementai—kenitai, kalebitai, jebusitai, ir kiti kanaanitai. Jie buvo klajokliai—kerdžiai—ir tokiu būdu buvo atsidavę hebrajų idėjai dėl žemės nuosavybės. Jie laikėsi dykumoje gyvenusių klanų ideologijos.

(1072.6) 97:9.8 Skirtumą tarp šventos ir pasaulietinės istorijos gerai iliustruoja dvi skirtingos istorijos apie tai, kaip Dovydas tapo karaliumi, pasakojamos Senajame Testamente. Dalį pasaulietinio pasakojimo, apie tai, kaip tiesioginių jo pasekėjų (jo armijos) dėka jis tapo karaliumi, per neapsižiūrėjimą šventikai paliko užrašytą, vėliau jie parengė ilgą ir nuobodų šventos istorijos dėstymą, kur yra pavaizduojama, kaip pranašas Samuelis, dievišku vadovavimu, iš savo sielos brolių pasirinko Dovydą ir oficialiai atliko procedūrą tam, kad įmantrių ir iškilmingų ritualų metu pateptų jį hebrajų karaliumi, o tada jį paskelbtų Sauliaus perėmėju.

(1072.7) 97:9.9 Tiek daug kartų iš tiesų šventikams po to, kada jie buvo parengę savo pramanytus pasakojimus apie Dievo stebuklingus ryšius su Izraeliu, nepasisekė iki galo ištrinti aiškių ir istorinių teiginių, kurie buvo jau užrašyti.

(1072.8) 97:9.10 Dovydas siekė politiškai įsitvirtinti iš pradžių vesdamas Sauliaus dukterį, tada, turtingo edomito Nebalo našlę, o vėliau, Talmajaus, Gešuro karaliaus, dukterį. Jis paėmė šešias žmonas iš Jebaus moterų, jau nekalbant apie Betšebą, žmoną iš hetitų.

(1073.1) 97:9.11 Ir būtent tokių metodų dėka ir iš tokių žmonių Dovydas sukūrė prasimanymą apie Judėjos dieviškąją karalystę kaip nykstančios šiaurinės efraimitų Izraelio karalystės palikimo ir tradicijų perėmėją. Dovydo kosmopolitinė judėjų gentis buvo labiau pagoniška negu žydiška; bet nepaisant šito, prispaustieji Efraimo senoliai atėjo pas jį ir “patepė jį kaip Izraelio karalių.” Po karinio grasinimo, Dovydas tuomet tvirtai susijungė su jebujiečiais ir įkūrė jungtinės karalystės sostinę Jebaus (Jeruzalės) mieste, kuris buvo pusiaukelėje tarp Judėjos ir Izraelio ir turėjo tvirtas miesto sienas. Filistiniečius tai suerzino ir netrukus jie užpuolė Dovydą. Po nuožmaus mūšio jie patyrė pralaimėjimą, ir dar kartą Jahvė buvo įtvirtintas kaip “Viešpats Gausybių Dievas.”

(1073.2) 97:9.12 Bet Jahvė, neišvengiamai, šitos šlovės dalį turi atiduoti kanaanitų dievams, nes Dovydo kariuomenės pagrindą sudarė nehebrajai. Ir taip jūsų įrašuose atsiranda (nepastebėtas judėjų redaktorių) šitas išduodantis teiginys: “Jahvė sumušė mano priešus prieš mane. Dėl to jis šią vietą pavadino Baalio-Perazimo vardu.” Ir tą jie padarė dėl to, kad aštuoniasdešimt procentų Dovydo kareivių buvo baalitai.

(1073.3) 97:9.13 Sauliaus pralaimėjimą ties Gilboja Dovydas paaiškino tuo, kad Saulius puolė kanaanitų miestą, Gibeoną, kurio gyventojai buvo sudarę taikos sutartį su efraimitais. Dėl šito, Jahvė jį apleido. Net ir Sauliaus laikais Dovydas buvo gynęs kanaanitų miestą Keilą nuo filistiniečių, ir tada savo sostinę jis perkėlė į kanaanitų miestą. Laikydamasis kompromisinės politikos su kanaanitais, Dovydas perdavė gibeonitams septynis Sauliaus palikuonis, kad juos pakartų.

(1073.4) 97:9.14 Po filistiniečių sutriuškinimo Dovydas užvaldė “Jahvės arką,” perkėlė ją į Jeruzalę, ir Jahvės garbinimą savo karalystėje pavertė oficialiu. Po to jis uždėjo didžiulius mokesčius kaimyninėms gentims—edomitams, moabitams, amonitams, ir siriečiams.

(1073.5) 97:9.15 Dovydo korumpuota politikos mašina ėmė asmeniškai užvaldyti žemes šiaurėje, pažeisdama hebrajų papročius, ir netrukus ėmė kontroliuoti karavanų mokesčius, kuriuos anksčiau rinko filistiniečiai. Ir tada įvyko daug žiaurybių, kurių kulminacija tapo Urijo nužudymas. Visos teisminės apeliacijos buvo svarstomos Jeruzalėje; “senoliai” daugiau nebegalėjo vykdyti teisingumo. Nėra nieko keisto, kad pratrūko maištas. Šiandien, Absalomą būtų galima pavadinti demagogu; jo motina buvo kanaanitė. Be Betšebos sūnaus—Saliamono—buvo daugiau negu pusė tuzino pretendentų, siekiančių sosto.

(1073.6) 97:9.16 Po Dovydo mirties Saliamonas politinę mašiną visiškai išvalė nuo bet kokių šiaurės poveikių, bet toliau tęsė savo tėvo tironijos ir apmokestinimo režimą. Saliamonas savąją naciją atvedė į bankrotą savo prabangiais rūmais ir didžiule statybos programa: buvo pastatyti Libano namai, faraono dukters rūmai, Jahvės šventykla, karaliaus rūmai, ir restauruotos daugelio miestų sienos. Saliamonas sukūrė didžiulį hebrajų laivyną, kuriame jureiviais dirbo siriečiai, ir prekiavo su visu pasauliu. Jo hareme buvo beveik vienas tūkstantis moterų.

(1073.7) 97:9.17 Iki šito laiko Jahvės šventykla Silome buvo diskredituota, o visa nacija garbinimą sukoncentravo Jebuje puošnioje karališkoje šventykloje. Šiaurės karalystė sugrįžo prie Elohimo garbinimo. Jie naudojosi palankumu tų faraonų, kurie vėliau Judėją pavergė uždėdami pietinei karalystei duoklę.

(1073.8) 97:9.18 Buvo pakilimų ir nuosmukių—buvo karų tarp Izraelio ir Judėjos. Po ketverių metų pilietinio karo ir trijų dinastijų, Izraelis pateko į miestų despotų priespaudą, kurie pradėjo prekiauti žeme. Net karalius Omris pamėgino nupirkti Šemero dvarą. Bet pabaiga priartėjo greitai, kada Šalmaneseris III nusprendė užvaldyti Viduržemio jūros pakrantę. Efraimo karalius Ahabas surinko dešimt kitų grupių ir pasipriešino prie Karkaro; mūšis nugalėtojo neišaiškino. Asirietis buvo sustabdytas, bet sąjungininkai buvo sunaikinti. Senajame Testamente šitas didžiulis mūšis nėra net ir paminėtas.

(1074.1) 97:9.19 Nauji vargai prasidėjo tada, kada karalius Ahabas pamėgino nupirkti žemę iš Naboto. Jo finikietė žmona suklastojo Ahabo parašą dokumentuose, nurodančiuose, kad Naboto žemė būtų konfiskuota, kaltinant jį tuo, kad jis suteršė “Elohimo ir karaliaus” vardus. Jis ir jo sūnūs netrukus buvo nužudyti. Arenoje pasirodė energingasis Elijas pasmerkdamas Ahabą už Nabotų nužudymą. Tokiu būdu Elijas, vienas didžiausiųjų pranašų, savo mokymą pradėjo kaip senųjų žemės papročių gynėjas, pasisakantis prieš baalimų požiūrį parduoti žemę, prieš miestų bandymus viešpatauti kaime. Bet reforma nebuvo sėkminga tol, kol kaimo žemvaldys Jehus nesujungė savo jėgų su čigonų vadu Jehonadabu tam, kad sunaikintų Baalio pranašus (nekilnojamojo turto agentus) Samarijoje.

(1074.2) 97:9.20 Naujas gyvenimas prasidėjo tada, kada Jehoašas ir jo sūnus Jeroboamas Izraelį išlaisvino nuo priešų. Bet iki šito laiko Samarijoje valdė gangsteriškas kilmingųjų sluoksnis, kurio grobimai prilygo senųjų laikų Dovydo dinastijos grobimams. Valstybė ir bažnyčia žengė koja kojon. Mėginimai uždrausti laisvą žodį atvedė Eliją, Amosą, ir Osiją prie to, kad jie ėmė slapta rašyti, ir tai buvo tikroji žydų ir krikščionių Biblijų pradžia.

(1074.3) 97:9.21 Bet šiaurinė karalystė iš istorijos neišnyko tol, kol Izraelio karalius slapta nesusimokė su Egipto karaliumi ir neatsisakė toliau mokėti duoklę Asirijai. Tada prasidėjo trejų metų apgultis, po kurios šiaurinė karalystė buvo visiškai išskaidyta. Efraimas (Izraelis) tokiu būdu išnyko. Judėja—žydai, “Izraelio likučiai”—buvo pradėjusi koncentruoti žemę nedaugelio rankose, kaip Isajas sakė: “Pridedant namą prie namo ir lauką prie lauko.” Netrukus Jeruzalėje atsirado Baalio šventykla šalia Jahvės šventyklos. Šitą teroro valdžią užbaigė monoteistinis maištas, vadovaujamas berniuko karaliaus Joašo, kuris Jahvės vardu kariavo trisdešimt penkerius metus.

(1074.4) 97:9.22 Kitas karalius, Amazijas, turėjo vargo su maištą sukėlusiais mokesčių mokėtojais edomitais ir jų kaimynais. Po puikios pergalės jis pasuko atgal tam, kad užpultų savo šiaurinius kaimynus, ir buvo lygiai taip triuškinančiai sumuštas. Tada sukilo kaimiečiai; jie karalių nužudė, o nauju karaliumi vainikavo jo šešiolikmetį sūnų. Tai buvo Azarijas, Isajo vadintas Uzaju. Po Uzajo, bloga padėtis dar labiau pablogėjo, ir Judėja šimtą metų egzistavo mokėdama duoklę Asirijos karaliams. Isajas pirmasis jiems pasakė, kad Jeruzalė, būdama Jahvės miestas, niekada nekris. Bet Jeremijas nedvejodamas išpranašavo jos žlugimą.

(1074.5) 97:9.23 Tikrąjį Judėjos sužlugdymą įgyvendino parsidavęs ir turtingas politikų žiedas, kuris veikė vadovaujant nepilnamečiui karaliui Manasijui. Besikeičiančios sąlygos buvo palankios tam, jog sugrįžtų Baalio, leidusio žemę pardavinėti, kas prieštaravo Jahvės ideologijai, garbinimas. Asirijos žlugimas ir Egipto iškilimas kažkuriam laikui Judėjai atnešė išsilaisvinimą, ir valdžią perėmė liaudis. Valdant Josajui jie sunaikino korumpuotų politikų Jeruzalės žiedą.

(1074.6) 97:9.24 Bet šita era patyrė tragišką pabaigą, kada Josajas nusprendė išvykti ir sustabdyti galingą Neko kariuomenę, kada pakrante į viršų iš Egipto ji žygiavo į pagalbą Asirijai, kovojusiai prieš Babiloną. Jis buvo sutriuškintas, ir Judėja turėjo mokėti duoklę Egiptui. Baalio politinė partija sugrįžo į valdžią Jeruzalėje, ir tokiu būdu prasidėjo tikroji priklausomybė nuo Egipto. Tada prasidėjo toks laikotarpis, kai Baalimo politikai valdė tiek teismus, tiek dvasininkiją. Baalio garbinimas buvo ekonominė ir visuomeninė sistema, kuri buvo susijusi su nuosavybės teisėmis, o taip pat ir su žemės derlingumu.

(1075.1) 97:9.25 Nebuchadnezarui nuvertus Neką, Judėja pateko į Babilono priklausomybę, ir jai buvo suteikta ramybė dešimčiai metų, bet neužilgo ji sukilo. Kada Nebuchadnezaras išėjo prieš juos, tada judėjai pradėjo visuomenines reformas, tokias, kaip vergų paleidimą, tam, kad paveiktų Jahvę. Kada babiloniečių armija laikinai pasitraukė, tada hebrajai džiūgavo, kad juos išvadavo jų reformos stebuklas. Būtent šituo laikotarpiu Jeremijas juos perspėjo apie artėjantį pavojų, ir netrukus Nebuchadnezaras sugrįžo.

(1075.2) 97:9.26 Ir šitokiu būdu Judėjos pabaiga atėjo netikėtai. Miestas buvo sugriautas, o tauta buvo išvaryta į Babiloną. Jahvės-Baalio kova baigėsi nelaisve. O nelaisvė Izraelio likučiams buvo toks sukrėtimas, kuris juos atvedė į monoteizmą.

(1075.3) 97:9.27 Babilone žydai priėjo išvados, kad Palestinoje jie negali egzistuoti maža grupe, turėdami savo ypatingus visuomeninius ir ekonominius papročius, ir, kad, jeigu jų ideologija turėtų įsivyrauti, tai jie turi atversti pagonis. Tokiu būdu atsirado jų naujoji samprata apie likimą—idėja, kad žydai turi tapti išrinktaisiais Jahvės tarnais. Senojo Testamento žydų religija iš tikrųjų išsivystė Babilone nelaisvės metu.

(1075.4) 97:9.28 Doktrina apie nemirtingumą taip pat susiformavo Babilone. Anksčiau žydai galvojo, kad ateities gyvenimo idėja mažina jų visuomeninio teisingumo evangelijos akcentavimą. Dabar pirmą kartą teologija užėmė sociologijos ir ekonomikos vietą. Religija ėmė formuotis kaip žmogaus minties ir elgesio sistema, kuri vis labiau turi būti atskirta nuo politikos, sociologijos, ir ekonomikos.

(1075.5) 97:9.29 Ir tokiu būdu tiesa apie žydų tautą atskleidžia tai, jog didelė dalis to, kas buvo laikoma šventa istorija, pasirodo, jog yra truputį daugiau negu paprastos pilietinės istorijos kronika. Judaizmas buvo toji dirva, kurioje išaugo krikščionybė, bet žydai nebuvo stebuklinga tauta.