9. Aukojimai ir sakramentai

(983.7) 89:9.1 Žmonių aukojimas, per visą Urantijos ritualų evoliuciją, vystėsi nuo kraugeriškojo žmonių valgymo reikalo į aukštesnius ir simboliškesnius lygius. Ankstyvieji aukojimo ritualai pagimdė vėlesnes sakramento ceremonijas. Artimesniaisiais laikais vien tiktai žynys suvalgydavo kanibalinės aukos gabalėlį arba išgerdavo lašelį žmogaus kraujo, o tada visi valgydavo gyvūną pakaitalą. Šitos ankstyvosios išpirkos, atpirkimo, ir susitarimų idėjos išsivystė į vėlesniųjų dienų sakramentines apeigas. Ir visa šita apeigų evoliucija turėjo milžinišką visuomeninantį poveikį.

(984.1) 89:9.2 Ryšium su Dievo Motinos kultu, Meksikoje ir kitur, paplotėliai ir vyno sakramentas galiausiai buvo vartojami vietoje ankstesniųjų žmonių aukų mėsos ir kraujo. Hebrajai ilgą laiką laikėsi šito ritualo kaip savo Perėjimo šventės ceremonijų dalies, ir būtent iš šitų apeigų kilo vėlesnė krikščioniškoji sakramento versija.

(984.2) 89:9.3 Senovinės visuomeninės brolijos rėmėsi kraujo gėrimo ritualu; ankstyvoji žydų brolystė būdavo sutvirtinama aukojamu krauju. Paulius rengėsi sukurti naują krikščioniškąjį kultą remiantis “amžinojo susitarimo krauju.” Ir nors mokymais apie kraują ir aukojimą jis krikščionybę be reikalo apsunkino, bet kartą ir visiems laikams jis tikrai padarė galą tokioms atpirkimo doktrinoms, kada buvo aukojami žmonės ar gyvūnai. Jo teologiniai kompromisai rodo, kad net ir apreiškimas turi nusileisti palaipsnei evoliucijos kontrolei. Pagal Paulių, Kristus tapo paskutiniąja auka, kurios visiems turi užtekti; dabar dieviškasis Teisėjas yra iki galo ir amžiams patenkintas.

(984.3) 89:9.4 Ir šitaip, po ilgų amžių aukojimo kultas išsivystė į sakramento kultą. Tokiu būdu šiuolaikinių religijų sakramentai yra tų sukrečiančių ankstyvųjų žmonių aukojimo ceremonijų ir dar senesnių kanibalinių ritualų teisėti paveldėtojai. Vis dar daugelis tebesiremia krauju, kad būtų pasiektas išgelbėjimas, bet jis bent jau įgavo perkeltinę, simbolinę, ir mistinę prasmę.