(863.2) 77:7.1 Pirminių tarpinių tvarinių didžioji dalis nuklydo į nuodėmę Liuciferio maišto metu. Kada planetinio maišto nuostoliai buvo suskaičiuoti, tada tarp kitų praradimų buvo nustatyta, jog iš 50.000 pirminių tarpinių tvarinių, 40.119 prisijungė prie Kaligastijos atsiskyrimo.

(863.3) 77:7.2 Antrinių tarpinių būtybių pirminis skaičius buvo 1.984, ir iš šito skaičiaus 873 nepanoro paklusti Mykolo valdymui ir buvo deramai internuotos ryšium su Urantijos planetinio nuosprendžio paskelbimu Pentakosto dieną. Niekas negali prognozuoti šitų puolusių tvarinių ateities.

(863.4) 77:7.3 Abi tarpinių būtybių grupės dabar yra suimtos ir laukia, kol bus priimtas galutinis nuosprendis dėl sistemos maišto reikalų. Bet žemėje jie padarė daug keistų dalykų iki dabartinės planetinės dieviškosios tvarkos pradžios.

(863.5) 77:7.4 Šitie neištikimi tarpiniai tvariniai tam tikromis aplinkybėmis galėjo tapti matomais mirtingiesiems, ir ypač tai pasakytina apie Belzebubo, atskalūniškųjų antrinių tarpinių tvarinių vadovo, partnerius. Bet šitų unikalių tvarinių nereikėtų painioti su kai kuriais maištininkais cherubimais ir serafimais, kurie taip pat buvo žemėje iki pat Kristaus mirties ir prisikėlimo momento. Kai kurie senesnieji raštininkai šituos maištininkus tarpinius tvarinius vadino blogosiomis dvasiomis ir demonais, o neištikimus serafimus vadino blogaisiais angelais.

(863.6) 77:7.5 Nė viename pasaulyje blogosios dvasios negali apsėsti nė vieno mirtingojo proto po Rojaus Sūnaus savęs padovanojimo gyvenimo. Bet iki Kristaus Mykolo dienų Urantijoje—prieš visuotinį Minties Derintojų atvykimą ir Mokytojo dvasios išliejimą visiems materialiems kūnams—šitie maištininkai tarpiniai tvariniai sugebėdavo realiai paveikti kai kurių menkesniųjų mirtingųjų protą, ir tam tikra prasme valdyti jų veiksmus. Tai buvo pasiekiama labai panašiu būdu, kaip veikia ir ištikimi tarpiniai tvariniai, kada jie tarnauja kaip sumanūs sargybiniai, užmezgantys ryšį su likimo Urantijos rezervinio korpuso žmogiškuoju protu tais periodais, kada Derintojas, tiesą sakant, yra palikęs asmenybę tuomet, kada jis bendrauja su viršžmogiškosiomis asmenybėmis.

(863.7) 77:7.6 Tai yra ne vien tik vaizdinė kalbos priemonė, kada dokumentas teigia: “Ir jie atvedė prie Jo visokiausių paliegėlių, tokių, kurie buvo velnių apsėsti, ir tokių, kurie buvo lunatikai.” Jėzus žinojo ir atpažindavo tą skirtumą tarp pamišimo ir demoniško apsėdimo, nors tų žmonių prote, kurie gyveno jo laikais ir jo kartoje, šitos būsenos buvo smarkiai supainiotos.

(863.8) 77:7.7 Net ir iki Pentakosto dienos nė viena maištininkė dvasia negalėjo valdyti normalaus žmogiškojo proto, o po šitos dienos nebėra galimybės paveikti net ir menkesniųjų mirtingųjų proto. Tariamas velnių išvarymas po Tiesos Dvasios atvykimo buvo tikėjimo į demoniškąjį apsėdimą supainiojimas su isterija, pamišimu, ir silpnaprotiškumu. Bet vien tik dėl to, kad Mykolo savęs padovanojimas visus žmonių protus Urantijoje amžiams išlaisvino iš demoniškojo apsėdimo galimybės, nemanykite, jog toks dalykas nebuvo realybė ankstesniaisiais amžiais.

(864.1) 77:7.8 Šiuo metu visa maištininkų tarpinių būtybių grupė yra laikoma suimta Edentijos Pačių Aukštųjų įsakymu. Daugiau jie nebeklajoja šitame nelaimės prislėgtame pasaulyje. Nepriklausomai nuo Minties Derintojų buvimo, Tiesos Dvasios išliejimas ant visų materialiųjų kūnų amžiams užkirto kelią bet kokios rūšies arba bet kokio tipo neištikimoms dvasioms vėl kada nors įsiskverbti net ir į pačius silpniausius žmogiškuosius protus. Nuo Pentakosto dienos niekada nebegali vėl būti tokio dalyko, kaip demoniškas apsėdimas.